Afrika Bambaataa : „Kaip hip-hopas gali numirti? Juk jis ir yra šių dienų kultūra.“

Vienas iš urban kultūros festivalio „Faces & Laces” headliner‘iu buvo vienas iš hip-hopo kultūros krikštatėviu, elektrofanko guru bei juodaodžių kultūros Žemėje pranašas Afrika Bambaataa. Kitą dieną po festivalio muzikantą pakalbino jo kolega iš Rusijos – Mc Павлов – vienas iš pirmųjų, ėmusių Rusijoje propaguoti hip-hop kultūrą, aktyvus fanko muzikos veikėjas, buvęs savo laiku garsios grupės Звуки Му narys, vienas iš pirmųjų, pradėjusių gabenti hip-hopo muzikos plokšteles į Sovietų Sąjungą.

 

Kevinai, žmogau, kaip laikaisi?

 

Malonu susipažinti. Palauk, kaip tu mane pavadinai? Keista : daugelis yra įsitikinę, kad aš iš tikrųjų esu vardu Kevin Donovan. Taip nėra. Kevin Donovan – tiesiog dar vienas mano pseudonimas. Tai vieno jaunuolio iš studijos, kurioje mes pradėjome, vardas.

 

Netikėta! O tikrasis vardas laikomas paslaptyje?

 

Aha. Vadink mane Afrika Bambaataa.

 

Gerai. Kai mes pradėjome propaguoti hip-hop kultūrą, niekas Rusijoje tuo metu nežinojo, ką tai reiškia. Iki tol aš porą metų grojau fanką, džiazą, buvau grupės Звуки Му nariu – mūsų prodiuseriu buvo Brian Eno. Mūsų plokštelė buvo išleista Warner Brothers ir mes turėjome du didelius turus po Ameriką. 1989 metais grojome Linkolno centre Niujorke. Po antrojo turo likau Amerikoje beveik metams. Įsirašinėjau įvairiose studijose, bendravau su įvairiais prodiuseriais, apsilankiau daugybėje koncertų, įskaitant ir Mc Hummer – mano draugas buvo jo garso inžinieriumi. Vėliau mane surado žmonės iš Detroito, pakvietė su jais kurį laiką pagroti. O po to vėl grįžau į Niujoriką. Kai galiausiai atsidūriau Maskvoje, turėjau su savim daugybę plokštelių, videokasečių ir daug viso kito. Tai vat, man tada Amerikoje sakė, kad repas – trumpinys iš „rhytmic American poetry“. Ką, tavo supratimu, reiškia žodis „repas“?

 

Repas gali būti labai įvairiu. Repuoti reiškia tiesiog tarti tam tikrus žodžius : gali juos iš anksto sugalvoti, gali tiesiog freestyle‘inti. Kai provincijos diskotekoje didžėjus rėkia „What‘s up?“ – tai taip pat repas. O apie abreviatūrą „rhytmic American poetry“ – kas tai per kliedesys? Gero repo gali rasti ne tik Amerikoje. Nereikia į tris raides dėti neegzistuojančios prasmės – repas ir be to yra apaugęs stereotipais. Repas – žargoninis žodis. Nori kalbėti oficialiai – sakyk, kad rimuoji ar esi poetas.

 

Radijo stotyje Серебряный дождь aš vedu laidą apie fanką ir hip-hopą – ji vadinasi Funky Times. Tai vienintelė laida apie fanką visame Rusijos radijuje. Laikoma, kad repas – tai 90‘ųjų fankas, išsivystęs ir džiazo. Todėl laidoje pasakoju apie skirtingas jo kryptis. Kas vis dėlto buvo hip-hopo pradininkais?

 

Hip-hopas atsirado iš afrikietiškų ritmų, Pickwick Records, Mohamedo Ali charakterio, iš Sly Stone ir Ella Fitzgerald dainų, iš septintojo dešimtmečio laisvės… O dar didelę įtaką padarė seni filmai, ypač „Muzikantas“ su Robertu Prestonu. Repas visada ten buvo, tik turėjo gimti mūsų karta, kuri jam padėjo išlįsti į paviršių.

 

Man patinka, kaip hip-hopas ima šeštojo – septintojo dešimtmečio hitus, įvelka juos į naują formą, suprantamą net paaugliams, ir jie su malonumu klauso šios muzikos.

 

Tiesa, tai – kaip auklėjimas. Vėliau kyla susidomėjimas pačiais muzikantais, ir senų veteranų, tokių kaip aš, vėl prašo grįžti ant scenos

 

O pas mus šalyje daugelis net nežinojo, kaip organiškai išsivystė hip-hopas. Dauguma iki šiol yra įsitikinę, kad hip-hopas prasidėjo nuo Run DMC ir Public Enemy. Savo laidoje klausytojams ir bandau paaiškinti tai, apie ką tu kalbi.

 

Visa tai dėl televizijos kaltės – ji žmonėms rodydavo iškreiptą vaizdą. Tau buvo įdomu kapstytis istorijoje, o dauguma tiesiog įsijungia MTV. Išeina naujas Puff Daddy ar Lil‘ Kim albumas – jie laimingi. Ir jiems nusispjauti, ką Puff Daddy paėmė iš James Brown, o ką – iš David Bowie. Jei per teliką rodytų laidas apie muzikos istoriją ir konkrečių dainų pavyzdžiais aiškinu, kas iš ko išsivystė, situacija labai pagerėtų… Muzikinio auklėjimo tradicija išsigimsta tiesiogine šio žodžio prasme. Jaunimui neįdomios tokios „senienos“ kaip James Brown.

 

Teisingai, tik mes patys galime juos auklėti. Beje, papasakok apie savo kolaboraciją su Džeimsu. Tai buvo tavo idėja?

 

Žinoma. Man tiesiog buvo įdomu ir aš  išmokau daug naujo. Jis man ir su tekstais padėdavo : man kažkaip reikėjo dainoje parašyti eilutę apie Dievą, bet aš nežinojau, kokiu vardu jį įvardyti. Džeimsas ir sako : „Rašyk tiesiog – Kristus“. Aš jam sakau : kaip taip, juk mūsų klauso įvairūs žmonės – ir musulmonai, ir budistai. Jis atsakė, kad nereikia stengtis sujungti visas religijas, reikia paprasčiausiai gerbti kitų žmonių tikėjimą.

 

Džeimsas – fanko krikštatėvis? Ar vis dėlto tai buvo George Clinton?

 

Džeimsas. Be jokių kalbų. Jis padarė įtaką visiems : jis užkrėtė žmones fanku, odos spalva nieko nebereiškė, muzika jungė visus, susikūrė daugybė fanko grupių. O po kurio laiko atsirado ir hip-hopas.

 

O George Clinton?

 

O jis jau sukūrė fanko imperiją, įtvirtino žanro tradicijas. Džordžas pakėlė fanką į aukštesnį lygį, pakėlė jį į dangiškas aukštumas. Grupė Parliament – legenda!

 

Su juo atsirado ir fanko filosofija.

 

Tiksliai. Jis pakeitė mus visus.

 

Tu pradėjai su Universal Zulu Nation… Kaip suprantu, tai buvo tarptautinė hip-hopo bendruomenė?

 

Taip, mes norėjome išjudinti hip-hopą po visą pasaulį ir kovoti su rasizmu. Visų pirma kreipėmės į afro ir lotynoamerikiečius, bet buvome įsitikinę, kad hip-hopas priklauso visam pasauliui, kad jį gali klausyti ir klausys pačių įvairiausių tautybių, religijų ir kultūrų žmonės. Su manimi prie ištakų stovėjo Kool Herc, Furious Five, Dj Breakout, Dj Hollywood… Mes varžėmės tarpusavy, bet kartu jautėme vos ne giminystės ryšį : net juokaudavom, kuris iš mūsų yra tėvelis, o kuris – mamytė. Supranti, hip-hopo kultūra tada neegzistavo, mes buvome pirmieji, o būti pirmaisiais visada yra sunku. Kai kurie mano, kad mes užlipome ant scenos ir iškart tapome sensacija. Mes nuėjome ilgą kelią, daug keliavome, pažindinomės su naujais žmonėmis, koncertuodami, kur tik buvo įmanoma : kavinėse, mokyklų stadionuose, tiesiog gatvėje. Mūsų muzika pripažinimą pelnė palaipsniui – gatvė po gatvės, miestas po miestro, valstija po valstijos, šalis po šalies. Tik tada mes pirmą kartą pasijutome įžymybėmis : žmonės mokėjo pinigus, kad galėtų ateiti į mūsų koncertus. Po to jie kviesdavo mus į svečius, bandė susidraugauti. Taip mūsų šeima ir plėtėsi.

 

Daug draugų iš tų laikų liko?

 

Taip, labai daug.

 

Pavydas, nuoskaudos draugystės neišardė?

 

Jis pas mus labai stipri. Žinoma, kai kurie galvoja, neva aš vienas įkūriaus Universal Zulu Nation – tai todėl, kad aš iki dabar laikausi ir įrašinėju muziką. Bet yra visai ne taip – aš nuo tų laikų dirbu su muzikantais iš viso pasaulio. Mes turime visą krūvą sėkmingų projektų.

 

Dabar visa tai daug paprasčiau interneto dėka. Senos pramogų verslo taisyklės tampa atgyvena, naujokams paprasčiau prasimušti ir tapti žinomais.

 

Visa tai savo laiku išjudino Prince.

 

Kaip tai?

 

Aha. Iš pradžių jis tapo „anoniminiu artistu“, vėliau savo muziką įdėjo į internetą ir įrodė, kad žvaigžde galima tapti ir be industrijos pagalbos. Tada, pamenu, mes suvokėme : nebegalima tinginiauti ir tuo pačiu išlikti viršūnėje. Kaip buvo iki tol, kol atsirado internetas? Nauji artistai išleisdavo singlą ir akimirksniu surinkdavo armiją gerbėjų. Toliau jie galėjo būti atsipalaidavę, karts nuo karto pasirodyti kokiame nors vakarėlyje, šypsotis ir mojuoti ranka. Žmonės vis tiek juos dievino. Dabar žvaigždėms tenka stengtis, norint išlaikyti gerbėjus. Šiandien šou verslo žvaigždės iš naujo pervertino asmeninės erdvės sampratą. Kaip jie gali skųstis paparacais, jei tviteryje rašo apie kiekvieną savo kelionę į parduotuvę? Taip išeina, kad jei yra internetas, nebereikalingais tampa tabloidai, kritikai, Grammy apdovanojimai. Like‘ų kiekis puikiai leidžia susigaudyti, kuris artistas yra aktualus ir reikalingas. Dabar esame pereinamajame laikotarpyje, bet tai ne visi supranta – kartais būna juokinga : kažkokiam muzikantui įteikė statulėlę, o internete juo niekas nesidomi. Tai kam jis, po velnių, su ta savo statulėle reikalingas?

 

Hip-hopas, kaip internetas, vienija žmones. Ši muzika yra kuriama kolektyve, ir ji saugo kūrybos dvasią.

 

Šiandien kartais atrodo, kad tie laikai – jau praeity. Nors, tikriausiai, dauguma šiuolaikinių komandų yra tokios pat vieningos – ne taip lengva iš šalies pasakyti. Žiniasklaida juk neatskleidžia kūrybinės viso to pusės, todėl rezultatas toks, kad daugeliui atrodo, kad hip-hopas – ne vienybė ir brolybė, o tik šmutkės, mašinos ir nuogos merginos jacuzzi. Viskas, apie ką tu kalbi, lieka už kadro. Industrija diktuoja formatą, verčia įsijausti į gangsterio rolę, repuoti nuvalkiotomis temomis, net jei mes norim papasakoti apie kažką rimto. Žmonėms plauna smegenis, o atrodo, kad mes dėl to esam kalti. Iš tikrųjų už tai atsakomybę turėtų prisiimti radijo stotys ir televizijos kanalai. Čia vėl reikėtų tarti pagiriamąjį žodį internetui, kuris dovanoja laisvą žodį.

 

Internetas – visuomeninis XXI amžiaus radijas, erdvė, kurioje mes galime ginti bet kurias idėjas.

 

Visiškai teisingai.

 

Tave dar vadina elektrofanko pradininku.

 

Man elektrofankas daug kuo yra techno-pop stiliaus tęsinys. Bet kas liečia pradininką – aš taip drąsiai žodžiais nesišvaistyčiau : mane supo daug žmonių, kurie taip pat eksperimentavo, bandė harmonizuoti naujus garsus. Tuos pačius techno elementus. Dirbome su daug stilių – pats supranti, hip-hopas yra atviras įvairiems stiliams, jis leidžia eksperimentuoti.

 

O kaip dabar su Rytų ir Vakarų pakrančių reperių kova? Visa tai liko tame dešimtmety?

 

Jei ta kova ir vyksta, tai ji vyksta kaip rinkodaros dalis. Šiandien daug svarbiau ne iš kur tu, o tai, ką tu bandai pasakyti žmonėms, kokia tavo dainų prasmė. O agresija – ji gi grįžta bumerangu. Pavyzdžiui, dabar grįžtama prie Hitlerio asmenybės aptarinėjimo – apie jį filmuoja filmus, televizijos laidas.

 

O kaip tu apskritai vertini hip-hopo nūdieną?

 

Kažkas patinka, kažkas – nelabai. Aš dievinu Missy Elliot. Man patinka atlikėjai, kurie yra laisvi žengti koja kojon su laiku. Man labai patinka Cee – Lo Green, jo muzika, viskas, ką jis daro. Apskritai, išskyrus hip-hopą, man patinka įvairūs muzikos žanrai : soul, dubstep.. Žinai SaRoC? Jauna dainininkė su neįtikėtina energetika.

 

Būtinau paklausysiu. Tu teisus, nėra gerų arba blogų stilių. Yra tik muzika : gera arba bloga. Kai aš darau savo mixus, aš negalvoju apie tai, kokį stilių groju. Taip gali būti ir fankas, ir soul, ir repas, ir house, ir greiti tempai, ir lėti…

 

Teisingai, tik taip galima surasti savąjį stilių. Aš pamenu vieną koncertą Italijoje, kuriame dalyvavo daugiau nei 50 didžėjų. Ir visi jis buvo kaip vienas, nė vienas neišsiskyrė. O po jų atėjo mano eilė : aš pradėjau nuo techno-sound, o po to paleidau James Brown – šokių aikštelė tiesiog sprogo!

 

Rimtai? Publika įsijungė?

 

Žinoma, jiems labai patiko. Įsivaizduok, kaip ten buvo nuobodu : nė vienas iš penkiasdešimties didžėjų nesugrojo nieko išskirtinio! Visada reikia improvizuoti, nebijoti naudoti netinkamų garsų, būti truputį išprotėjusiu.

 

O kokios tavo ateities prognozės? Sklandė gandai, kad hip-hopui – galas.

 

Aišku, kad ne. Hip-hopas keičiasi kartu su laiku. Kaip hip-hopas gali būti miręs? Juk jis ir yra šių  dienų kultūra. Galbūt repas taps neaktualiu, bet hip-hopas daugiau nei repas. O dėl tokių gandų kalti programų direktoriai. Susimąstyk apie šios profesijos pavadinimą. Ką reiškia „programų“? Pas juos – viena ir ta pati programa, viskas viename stiliuje, jokios įvairovės. Jie yra įsitikinę, kad žino, kokia muzika geriausiai perkama, kokią muziką žmonės iš tikrųjų nori klausyti. Ką jie sau mano? Jie nieko nesupranta apie muziką. Tegu išeina į gatvę, paklauso, kas šiandien iš tikrųjų aktualu.

Autorius hip-hop.lt

Radote klaidą? Atsiųskite mums pataisytą tekstą spauskite čia ir padėkite padaryt hip-hop.lt geresniu.

Straipsnis Renginys Lyrika Klipas

Pateikie naujieną, vaizdo klipą, lyriką, ar renginį - pasirinkdami auksčiau

Taipogi skaityk

„Nieko niekada nerašau šiaip sau“ [Interviu su Shamanu ir Rela]

Apleistoje karinėje bazėje nufilmuotas naujausias Shamano darbas „Tik dėl tavęs“ iš karto pasirodė labai asmeniškas. …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Current day month ye@r *