ARTEM – Muzika neįkainojama [….. ;2011]

Su tokias albumais man dažnokai būna sunkumų, ir šį kartą aš jau trečią kart pradedu rašyti recenziją. Labai dažnai aš tiesiog atidedu į šalį arba palieku kitam kartui, bet šio atveju, manau, aš tai padarysiu, nes, kaip bepasuktum, albumas man patiko.

 

Kad geriau suprasčiau šį albumą, aš pasinaudosiu pačių jo MC technika.

 

Įsivaizduokit, kad tai ne toks jau naujas, toli gražu ne prabangus, bet turintis stiprų variklį, gerai prižiūrėtas ir tvarkingas automobilis. Jis jau daug ko matęs, nėra dizaino viršūnė, bet jo savininkas turėtų jį mylėti, suprasti, jis supranta jo vertę, jis pasiryžęs kovoti ir gerai pagalvotų, jei jam kas pasiūlytų pasikeisti jį į naujesnį ir tobulesnį. Panašiai ir su Artemo albumu – tvirtas, daugumoj atvejų teisingas, pilnas pagarbos ir smegenų darbo. Hiphopas su poniatkėm ir stipria blokinių namų dvasia – ko gero, daug tokio hiphopo mes rastume daugelyje šalių: Lenkija, Prancūzija dešimtam praeito amžiaus dešimtmety, tas pats senas tvirtas West Coastas, viskas viena mokykla.

 

Labai gerai albumą pailiustruos ir be paties Artemo jame dalyvavę ar prie jo prisidėję žmonės: Yga, Pushaz, Mitas iš „Omertos“, Broo, Wigo, Ameja ir kiti. Tiesa, man neteko susidirti su kai kuriais iš jų, bet paminėtieji irgi labai sėkmingai atstovauja tam, ką minėjau pradžioje, – tvirtai, dažnai piktokai dvasiai, nebijodami reikšti savo nuomonę apie aplinkinį gyvenimą, nebijodami aštresnių zodelių (nors gal Broo iš dalies nuskambėjo kitaip).

 

Po kelių perklausų man kilo keli klausimai. Laimei, yra internetas su visais atsakymais, kuo aš ir pasinaudojau. Ten radau atsakymą, kodėl pasirinktas toks senamadiškas ir paprastas viršelis. Kiti atsakymai priminė man, kur aš buvau anksčiau susidūręs su Artemu (albumas nuskambėjo ne kaip žalias debiutas), dar ir sudalyvavę albume arba šalia jo minimi žmonės leido kai ką prisiminti.

 

Turiu prisipažinti, kad čia yra dalykų, kurie man nepatinka, su kurias aš nesutinku arba kuriems nepritariu, aš ne tiek gerai pažįstu Artemą (geriau pasakyti, visai nepažįstu), kad galėčiau daryti išvadas apie tekstų nuoširdumą, bet mano klausytojo ausimis tai skamba labai netgi įtikinamai, atrodo, jie plaukia iš širdies, gal todėl jį įdomu klausyti, ypač kur istorijos įdomios, o paprastai šita hiphopo forma ir yra istorijos per tam tikro asmens arba tam tikro žmonių rato prizmę.

 

Geri tekstai be gero MC įgūdžių prarastų savo žavesį, o šiuo atveju mes turim tvirtą, gerai parepetavusį, gana gerai išmanantį savo reikalą MC, galbūt apie unikalumą čia ne labai galima kalbėti, bet ne visi gi turi būti Mos Defais arba ODB.

 

Apie idėją pakalbėjom, apie MC užsiminėm. Geriau nei bet kokie žodžiai muziką iliustruoja jos kūrėjų vardai – jau minėti Pushaz, Broo ir Wigo, Maxi J, Roliz, nežinomas man D. Juška ir Phatcutz. Kaip ir vokalinė pusė, tvirtai, gana profesionaliai, senų pasiteisinusių formulių produktas (kaip ta mašina).

 

Suprantu, kad kai kurie po šitos recenzijos taip ir nesuprato, patiko man ar ne. Apibendrinamas pasakysiu – taip, nesu panašaus hiphopo gerbėjas, bet per pastarąsias dvi aš paklausiau jo gal dešimt kartų (tiesa, neįsiklausydamas į tas vietas, kur „rakom, rakom“ ir analogiškai).

 

Na štai, ačiū tems, kas perskaitė iki galo.

 

Radote klaidą? Atsiųskite mums pataisytą tekstą spauskite čia ir padėkite padaryt hip-hop.lt geresniu.

Straipsnis Renginys Lyrika Klipas

Pateikie naujieną, vaizdo klipą, lyriką, ar renginį - pasirinkdami auksčiau

Taipogi skaityk

Į tamsą klampinantis albumas, kuris praturtina [Beeta, Kūlgrinda, 2017, apžvalga]

Visi susipažinę su Lietuvos repu, jau tikrai žino, kad praktiškai visus Beetos solinius darbus yra …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Current day month ye@r *