BEETA (COMA, JAD)

Apie praeitį, dabartį ir ateitį , muziką ir kitas peripetijas su COMA nariu BEETA.

Kaip ir kada susidomėjai repu, kaip tapai Beeta?

Tikriausiai, kaip ir daugelis – vaikystėje. Klausydavau radijo, per jį kartais paleisdavo repo gabalų – Eminemo, Sindikato, jų repas tada man atrodė, turbūt, lygiavertis, nes išvis nieko nenutuokiau apie tai. Kažkaip pamažu pradėjo kabinti, įsirašinėdavau iš radijo repo gabalus į kasetes, vėliau atsirado galimybė jų ir įsigyti. Turėjau nešiojamą kasečių grotuvą, kuriame ir sukosi repas.

Ten, kur aš gyvenau, Pravieniškėse, repo kultūros nebuvo ir negalėjo net būti to užuominų. Tais laikais vaikščioti Pravieniškėse apsmukusiam, kitokiam, reikštų „gavimą į kaulus“. Tačiau kažkaip nepaisėm viso to, kažkas viduje buvo stipresnis už baimę gaut malkų,  prasidėjo „mūsų hip-hop kultūros banga“. Šokom breiką, paišėm graffiti turbūt darėm tai, ką įmanoma daryti šios kultūros pirmokams. Repu užsiiminėjom nuo pat pradžių dviese su Faytu. Tiesa, jis padarė nemenką įtaką tuometiniam mano apsirengimo stiliui, nes jį pirmą pamačiau Pravienose su lenarais, dėvintį bliuzoną su kapišonu ir ant rankos užsirišusį skarelę. Toks apsirengimo stilius iškart mane pakerėjo, ilgai netrukus ir aš įsigyjau savo pirmuosius lenarus ir taip pamažu klimpau į šią kultūrą. Nors vadovaujuos mintimi, kad rūbai turi tarnauto žmogui, o ne žmogus rūbams, vis gi apsirengimas kažkokį magišką lauką sukuria.

 

Nusprendus pradėt repuot reikėjo susigalvoti kažkokias „klyčkas“, ilgai sukau galvą kaip galėčiau vadintis, kad atrodyčiau kietesnis. Reikėjo pavyzdžių, o geriausiai buvo žinoma Sindikato chebra. Kadangi, nežinau dabar kodėl, tuomet labai patiko Kasteto repavimo stilius, nusprendžiau bendro vardiklio ieškoti jame. Tad sumąsčiau, kad be kasteto dar yra šaltas ginklas  – byta. Taip ir tapau Beeta, iki šiol esu, užaugęs ant kito šalto ginklo pamatų. Žinoma, dabar asociacijų kyla įvairių. Taigi, tokie buvo pirmieji žingsniai link šiandieninio manęs.

Anksčiau ypač kai išleidinėjot „Origami vatus“ turbūt kas antras komentaras lygino COMĄ su MMK, „kopijuojat“ ir t.t… dabar jau turbūt visi tyli? Aplamai ką manai apie tokius lyginimus? Kaip po kurio laiko pats dabar vertini albumą?

Nežinau ar visi tyli, visų nuomonės išgirsti neįmanoma, o be to, man ir nerūpi. Daug kalbų, mažai argumentų. O turėtų būti atvirkščiai. Jei žmogus sako, tai turi žinoti dėl ko tai sako, ko tuo savo sakymu siekia, turi būti svarūs argumentai, nes ant bačkos užsilipęs gali parėkauti bet koks klounas, tik gaila, kad daugelio mentalitetas leidžia labiau klausytis tokių klounų, nei repo.

Manau, kad tokie lyginimai nėra blogas dalykas, jei jie argumentuoti. Toks vidinis reiškinys, kaip „įtakos“ yra neišvengiamas, tačiau tai nebūtinai turi privesti iki epigonavimo, plagijavimo etc. Stilius, kurį mėgstu – greitakalbės, tačiau tik tam tikrais tarpsniais. Turbūt šaknų būtų galima ieškoti užsienio atlikėjuose. Visai nenustebčiau, jei ateityje kas nors mėgintų mane apšaukti, jog kopijuoju Busta Rhymes‘ą. Žinoma, tai juokinga. Žmonės žodį „kopijavimas“ suplaka su žodžiu „įtaka“ ir mano, kad tai vienas ir tas pats, nors šie žodžiai yra skirtingi tiek savo prasmėm, tiek konotaciniais stiprumais. Juk negalima apšaukti žmogaus plagijavimu, kai jis mėgindamas atkurti ėjimo judesį išranda ratą.

„Origami Vatai“ yra musų pirmas albumas. Sako, kad pirmas blynas būna prisvilęs, tačiau aš manau, kad viskas priklauso nuo kepėjo ir priemonių, iš kurių daro tešlą. Iš laiko perspektyvos žvelgiant, klaidų pasimato, dabar turbūt daryčiau kažką kitaip, bet tai visai normalus ir nesmerktinas judėjimas tolyn, požiūro į tam tikrus dalykus evoliucionavimas. Jeigu pirmas albumas, šiuo atveju „Origami Vatai“ atrodytų ir dabar nesveikai kietas ir džiaugčiaus juo it mažas vaikas cukrinėm lazdelėm, kurias mama nupirko prie bažnyčios, būtų keista. O to ir nenorėčiau, nes šitaip galima greitai parklupdyti save stagnacijos celėj. Manau, kad einant laikui į savo darbus privalai pažvelgti kritiškiau, turi natūraliai išlysti tam tikros žaizdos, kuriom užsiųti tuomet nebuvo pakankamai įgūdžių. Kritiškas žvilgsnis į savo darbus yra visa ko variklis. Jei taip neatsitinka, vadinasi, kad nėra jokio kokybinio progreso savo apties atžvilgiu, arba esi suknistas narcizas, žvelgiantis į savo muzikos vandenį ir matantis tobulybę.

 

Po albumo kūryba kiek pasikeitė, kodėl? Ar dar yra COMA, nes su Faytu darot pavienius gabalus?

 

Tikriausiai natūralu kažkam po kažko keistis. Viskas juda pirmyn, nenorėčiau supūti kaip stovintis vanduo. Jeigu bent menką mano kūrybos kismą mato aplinkiniai, vadinasi einu tolyn, braunuos pro savo paties sukurtas smėlio karalystes. Be to, nesu toks žmogus, kuris atmestų kažkokias naujas bangas. Dėlioju save po mažą kubelį, po to kaip kubiką rubiką sukinėju. Nesakau, kad visada pavyksta susidėliot į tinkmas spalvas, kartais lieku ganėtinai nesusiderinęs, bet noriu tikėti, kad tai atveria naujas patirits ir praktikas.

Taip, COMA yra. Ir visada buvo. Būna ir sunkesnių ir lengvesnių laikų. Neįsivaizduoju kito žmogaus, su kuriuo dar galėčiau taip atvirai, be įtampos sudėliot gabalą, kaip su Faytu. Vis gi, ne vieni ir ne dveji metai praleisti kartu šiame reikale.

Iš tikrųjų, būta tų gabalų ir ne vienas, tik kažkur padėti dulkėt, nerodyti publikai, tai ir projektuoja tokias abejones, ar dar COMA gyva. Studjų metais buvau šiek tiek nutolęs nuo viso to, tačiau, mano manymu, tai ir patikrina ar klibam kaip grupė ar vis dar esam susiveržę save platinos varžtais.

O pavieniai gabalai, tai puikus dalykas. Reikia suvokti tai, kad bendras gabalas su kažkuo ir solinis yra du skirtingi dalykai, nes skirtingas minčių dėstymas. Jeigu jų nebūtų, gal tuomet reiktų klausti, ar COMA yra, nes niekas nieko išvis nedaro. Turbūt, šiuo metu, prisideda prie visa ko ir atstumas, Faytas Vilniuj, o aš Pravieniškėse sėdžiu. Bet ne kaip kalinys, o kaip laisvas žmogus. Smagu, kad vis tiek vyksta kūrybinis procesas tiek iš mano, tiek iš jo pusės. Ir tai turbūt įrodo, kad abu be repo negalime.

 

Dalyvauji slamuose, kuri poeziją – kokie rezultatai, kaip tai persipynę su visa kūryba? Alternatyva repui, eksperimentas?

 

Repas ir poezija žengia koja kojon mano kojom. Kartais pamąstau apie savo dualumą, asmenybės susidvejinimą. Šie du dalykai – repas ir poezija yra du banginiai, kurie laiko mano dvasinio pasaulio gaublį ant savo nugarų. Kol kas tai suderinti pavyksta ir tai man leidžia nuolat būti kūrybiniame procese. Kai nesirašo eilėraščiai, rašau prozą, kai nesirašo nei tas, nei tas, rašau repą ir atvirkščiai. Visa tai galima išmaišyti kaip kortų kaladę. Visko būna. Ir jei kas nors manęs paklaustų, ar repas ir poezija ne tas pats? Atsakyčiau, kad visiškai ne tas pats, nors panašumų be abejonės turi.

Stengiuosi sudalyvauti visur, kur noriu. Mėgstu naujoves, nors savęs ypatingu novatoriumi turbūt nepavadinčiau (mano telefonas su mygtukais). Apie rezultatus sunku kalbėti, yapč tam, kuris kažko siekia. Kiekvienas mane stebintis iš šono poezijos fronte, arba repo, galėtų įvardyti rezultatus taip pat subjektyviai kaip ir aš. Ir būtų vienodai teisus. Būtų šiokių tokių laimėjimų, nemažai sudalyvauta įvairiuose poezijos festivaliuose, bei skaitymuose. Visas, mano akimis, geriausias poezijos derlius greitu metu pasirodys eilėraščių knygoje „Povų ežeras“, kurios leidimą parėmė kultūros ministerija. Abu dalykai man yra labai svarbūs, neįsivaizduoju Beetos be repo, Noreikos be poezijos. O savęs, be jų abiejų.

Poezija yra man tiek eksperimentas, kiek ir repas. Kiekvieną kartą sėsdamas rašyti, nežinai ko sulauksi. Kartais turi viziją, o kartais ne. Įveiki balto lapo baimę ir stebiesi, kad čia tu, bet gal kažkoks kitoks, nepabijojęs įvesti kažką naujo. Svarbiausia nebijoti savęs paties, tuomet ir visi miniatiūriniai kritikai tampa nebaisūs. Labai svarbu dėt galvą už kiekvieną savo žodį, nes žodynus pavartyti gali bet koks durnius, taip pat ir bet kokią metaforą gali sugalvot bet kas, tiek repe, tiek poezijoje, tačiau ar ji iš tikrųjų kažką reiškia, ar ją supranta tas, kas sugalvojo…Čia jau kiekvieno kūrėjo sąžinės dalykas. Nėra nieko šlykščiau, kaip meluoti sau, kad esi genijus už tai, ko nesupranti.

 

Iš tekstų susidaro įspūdis, kad daug skaitai. Kiek iš tiesų tai daro įtakos tavo muzikai ir visai kūrybai?

Taip, mėgstu skaityti, dėl to net stojau į lietuvių kalbą ir literatūrą, kad galėčiau skaityti netrukdomas. Ir toliau skaitau ir, manau, kad skaitysiu visada. Man, tai tarsi kvėpavimas, esu rašto žmogus, iš raidžių lipdau tekstų skulptūras, tad domėtis, kas rašoma ir, kas buvo rašoma prieš šimtmečius yra butinybė. Literatūra ir apskritai kultūra daro didelę įtaką mano abiem kuriamo meno rūšim. Manau, jog šiais laikais žmonės per mažai skaito, tačiau per daug užsiima niekniekiais. Knygas iškeičia į nieko neveikimą, slampinėjimą ir dikaduoniavimą. Ir vis skundžiasi, kad neturi tam ar anam laiko, nes baisiai užsiėmę. Suprasčiau tik tuo atveju tą laiko neturėjimą, jei to priežastis būtų knygos skaitymas. Manau, kad net pačiame repe trūksta apsiskaitymo. Taip, tai gatvės kultūra,bet jei negyveni gatvėj, o gyveni bute ir nevalgai keptų tarakonų, vadinas neturi knygos bijoti kaip velnio. Paprasčiausiai, repe mažai atrandu įdomių tekstų, intelektualių. Žinoma, tai netaikoma visiems, tačiau klausytis tą patį per tą patį, tom pačiom klišėm, tarsi stebėt šimtus vienodų paveikslų, nutapytų tom pačiom spalvom, tik skirtingais teptukais.

Esi vienas iš tų atlikėjų, kurie akcentuoja savo miestą – Pravienus(Pravieniškes). Tiesiog repuoji ką matai aplink save, iš pagarbos, ar kokių kitų paskatų? Ar be Comos yra daugiau repo megėjų Pravienuose?

Taip, tiesa, dažnai akcentuoju savo miestelio būtį, jo vyksmą. Nežinau kokių paskatų vedamas, gal sentimentai praėjusiems laikams, tiems, kurie buvo visa ko atspirties taškas, išrutuliojęs iki šių dienų tai, ką turime. Nors anuomet gyvenimas ir nebuvo lengvas, palaikymo turbūt nebuvo išvis. Kažkaip laikui bėgant į galvą grįžta tam tikri įvykiai, juokeliai, dramos ir panašiai, ir viską norisi užrašyti, kaupti muzikinius tomus apie gyvenimą Pravieniškėse. Gal dar prie viso to prisideda ir pati atmosfera, gyvenimas, tarsi lageryje, aplinkui spygliuotos tvoros, kaliniai, mentų bokšteliai ir pan. Tikras geležinių erškėčių kraštas. Tačiau, kai čia užaugi ir palas pakeičia kelnės, o soskes cigaretės, turbūt taip baisu neatrodo. Visi čia gyvena savo gyvenimus, užsiima, kas kuo nori, visokiom varkėm. Neretam tenka ir pasėdėt kitapus zonos sienų. Kažkas tokio ir inspiruoja, kažkas gyvenantis giliai viduj, transformavęs Pravienų laikę ir erdvę. Tačiau grynų intencijų savo krašto akcentavimui, turbūt, nepavyktų iškelt į žemės paviršių. Tik galiu pasakyt viena – ši amžino įšalo žemė visada buvo ir bus mano žemė.

Ir smagu, kad dabar yra žmonių, kurie klauso repą, domisi, gal net slapčia, ar ne slapčia bando repuoti. Tai pagirtina. Smagu stebėti tokius pokyčius, kurie prieš kokius 8 metus, rodos, būtų buvę neįmanomi. Laikas bėga, keičias žmonės ir mąstymas. Na, bent po truputėlį. Roma irgi nebuvo pastatyta per vieną dieną, kaip sakoma.

 

 

Klausaisi lietuviško repo? Ar juntamas progresas?

 

Klausau, bet ar klausausi, tai nežinau. Būna, prasisuka šis bei tas, tačiau, kad labai stipriai griebtų…Seniai kažką tokio klausęs. Žinoma, tai ir mano paties atitolimas, o gal sąmoningas filtras, nes užtenka vien žvilgtelt kokiam pmp, kiek daug negirdėtų atlikėjų. Jų vis daugėja, nežinau, gal neturiu jiems visiems laiko, tad negaliu pasakyt ar kažkoks progresas(kokybės prasme) vyskta. Kad jis apskritai vyksta, tai be abejonės, daugėja repo mėgėjų, daugiau žmonių lankos repo tūsuose, vadinasi, kad kažkas juos priverčia ateit. Nebūtų progreso, visi tik Sindikatą ir teklausytų, kuris anuomet buvo kokybės praba. Kažkaip labiau dabar telkiuosi pats į save, užsidarau it kamštiniu medžiu iškaltame kambaryje ir tūnau. Rašau, repuoju. O pasaulis tegul sukasi, be manęs jis nesustos.

Kaip vertini MC battlus? Mėginai pora kartų dalyvauti, bet toli nukeliauti nepasisekė, kodėl?

Tiek internetinius, tiek gyvus vertinu teigiamai. Puiku, kad kažkas užsiima tuo, kad suburia ne vieną dešimtį bendraminčių, kurie laužo savo liežuvius ar plunksnas. Taip, porą kartų mėginau dalyvauti internetiniame battl‘e, tačiau kas slypi už nesėkmės neįsivaizduoju. Taikliausia būtų pasakyt, kad vertintojų balai. Kaip kas vertina, vėl gi, čia sąžinės dalykas, ar duoda už repą, ar duoda už pažįstamą ar pažįstamo draugą/draugę. Kitas faktorius – skonis. Jei vertintojui nepatinka tavo repo stilius, jis tau neduos balų, nors turėtų būti žvelgiama iš tavo atliekamo stiliaus perspektyvos, kaip profesionaliai tai sugebi daryti. Tačiau kaltų nereikia ieškoti, kiekvienas žaidžia pagal jam priimtinas taisykles ir tai yra visiškai normalu.

Kokie ateities planai?

 

Artimiausias kūrybos vaisius – eilėraščių knyga „Povų ežeras“. Turėtų pasirodyt prekyboje šį rudenį. Planuojame su COMA antrą kompaktą, tačiau kada, kas ir kaip sunku pasakyti. Lengviausia būtų įrėžti tai į žodį „ateity“. Ateitis gali būti ir kiti metai, o gal ir ši žiema. Viskas priklausys nuo įvairių aplinkybių, kurių esam tik aukos. Daug kažko nesinori atskleisti, prižadėti, nes baisu neįgyvendinti. Žodis turi patvirtinti neišvengiamą faktą, o ne būti užuomina apie galbūt gresiantį lietų.

 

Linkiu visiems išlikti savimi, judėti savo tikslo link, kad ir koks jis bebūtų. Nėra nei gero, nei blogo, yra tik nuomonių skirtumai. Svarbiausia neapgaudinėti savęs, tuomet nereiks apgaudinėti ir kitų. Sėkmės!

Radote klaidą? Atsiųskite mums pataisytą tekstą spauskite čia ir padėkite padaryt hip-hop.lt geresniu.

Straipsnis Renginys Lyrika Klipas

Pateikie naujieną, vaizdo klipą, lyriką, ar renginį - pasirinkdami auksčiau

Taipogi skaityk

Interviu su Lietuvos MC Battle čempionu REGIU: „Dalyvaukit ir patikėkit savimi“

Praėję metai jam buvo velniškai sėkmingi – ant „Lietuvos MC Battle” scenos jis sugebėjo būti …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Current day month ye@r *