Graffiti istorija ir perspektyvos archeologo akimis (HipHop.lt 2008)

Intro

 

Kiekvienas žino arba manosi žinąs graffiti žodžio reikšmę. Bent jau išgirdus šį žodį vaizduotėje galime sukombinuoti kokią nors vizualią apraišką. Mūsų (hiphopo subkultūros) žmonėms tai artima ir pažįstama meno rūšis, siejama su estetiniu ir brandintu jos grožiu, tačiau plačiajai visuomenei tai tik keverzonės ir nesuprantami lozungai ant sienų. Taip yra dėl mūsų pačių nevaldomo nepatyrusių piešėjų judėjimo. Tokie dalykai vyksta dėl nesupratingumo ir žinių stokos. Ar bent vienas žino tikrąją žodžio „graffiti” reikšmę, kur slypi šio meninio stiliaus pirmosios apraiškos? Ar susimąstome, kaip reiktų vertinti ir išsaugoti šį gatvių fenomeną ateities kartoms? Turbūt dar keisčiau būtų priimti teiginį, jog egzistuoja graffiti archeologija, jog galimà tokia mokslo pakraipos rūšis. Taigi, laužydamas stereotipines nuomones ir versdamas istorijos lapus, bandysiu apžvelgti dabartinės hiphopo subkultūros vieną iš keturių elementų – graffiti.

 

Pirmosios ištakos

 

Senovinis politiko karikatūrinis graffiti iš PomėjosGraffiti žodis meno istorijoje reprezentuoja tokius vizualius kūrinius, kurių paviršiuje būdavo aštriu daiktu išraižomos linijos. Šis terminas kilęs iš itališko žodžio graffiato, kuris reiškia įbrėžtas. Graikų kalboje γράφειν – graphein reiškia rašyti. Tačiau bendru mastu graffiti terminas apibūdina piešinius, įrėžimus, bet kokias keverzones ant piešėjui nepriklausančių sienų. Pirmieji tokie įrėžimai istorijoje pastebimi jau II-I a. pr. Kr. Jie būdavo atliekami ant senovinių laidojimo rūsių ir apleistų namų sienų. Ankstyvieji šiuolaikinio stiliaus graffiti pavyzdžiai (stilingesni užrašai su tam tikra potekste) buvo aptikti Senovės Graikijos Efeso mieste (dabartinė Turkijos teritorija). Vėliau panašios vizualinės struktūros kūrinių atsirado Romoje. Vieni ryškiausių pavyzdžių pastebimi Pompėjoje. Po I a. įvykusios katastrofos – ugnikalnio išsiveržimo, čia pagausėjo šio stiliaus apraiškų. Išraižomi buvo lotyniški keiksmažodžiai, burtai, meilės prisipažinimai, alfabetai, politiniai šūkiai ar žymių literatūros kūrinių citatos. Žodžiu, užrašų tikrai nestigo. Tačiau jau ir tada žmonės reikšdavo nepasitenkinimą tokiu reiškiniu. Netgi tie patys paišytojai išreikšdavo nepalankią nuomonę dėl bereikalingo niokojimo: „Siena, aš stebiuosi, kaip tu dar nesugriuvai nuo mąsto savo bjaurių įrašų.” (būtent toks užrašas buvo atrastas Pompėjoje). Tokie dalykai užfiksuoti beveik prieš 2000 metų, argi ne panašūs reiškiniai vyksta ir dabar? Vis dar kovojama dėl tagų vietos po savais piešiniais.

 

Tačiau ne tik Graikijoje ir Romoje plito meninio vandalizmo pobūdis. Jis pastebimas senovinėje Majų kultūros gyvenvietėje Tikalije (dabartinė Gvatemalos valstybė), žymieji IX-XI a. jūrų plėšikai vikingai taip pat paliko įrėžimų Romoje ir Airijoje. Ir neabejoju, jog daugelyje kitų istorinių kultūrų egzistavo graffiti, tačiau tam kol kas trūksta daiktinių įrodymų, kurie būtų susiję su nelegalių užrašų aplinkybėmis.

 

Dabartinio graffiti istorija

 

TAKTai, ką mes matome šiandien ant savo miestų sienų (turiu omeny purškiamų dažų padarinius)  yra modernusis graffiti. Šis stilius gimė apie 1970-sius afro-amerikietiškoje kultūroje. Graffiti ekspertas Džekas Stiuartas pirmuosius piešinius aptinka Filadelfijos mieste ir datuoja 1965 m.. Pradiniai darbai buvo tiesiog stilizuotas slapyvardžio pasirašymas, kitaip slengu dar vadinami tag‘ais. Vėliau, nuo 1968 m. šis gatvių siaubas pasiekė Niujorko miestą, kur išplito ir suklestėjo, įgaudamas vis įdomesnes formas. Kai „New York Times” laikraščio žurnalistas 1971 m. paklausė vieno iš žymiausių to meto piešėjų „TAKI 183”, kodėl jis markeriu paišo ant sunkvežimių ir metro traukinių, šis atsakė: „Aš paprastai nesijaučiu įžymus, bet tie vyrukai, kurie vairuoja šias transporto priemones ir net nesusimąstydami mane pristatinėja, verčia jaustis kažkuo aukštesniu”.

 

Pirmosios keverzonės buvo viena iš vandalizmo ir protesto formų (ypatingai protesto prieš politinę santvarką), asmeninio ir kultūrinio identiteto deklaravimas ir būdas įsisavinti apleistas vietas. Kaip žinia piešiniai su tam tikros gaujos užrašu ant suniokotų sienų rodydavo vienos ar kitos grupuotės galingumą ir pranašumą Amerikos didžiųjų miestų rajonuose.

 

Šiuolaikinis graffiti jau pasiekė ir meno galerijas. Čia darbai atliekami neskubotai ir kur kas kruopščiau. Dėl to išgaunami įspūdingi darbai, tačiau tai vargu ar galima pavadinti graffiti, nes išnyksta nelegalumo jausmas. Nors estetinė meniškumo pusė brandesnė galerijose, visgi tikrasis graffiti veidas visada išlieka neleistinas paišymas ant sienų, įgaunant didelę adrenalino dozę.

 

GAP – Graffiti Archeologijos Projektas

 

Turbūt keistai ir šiek tiek egzotiškai skamba šis pavadinimas. Greičiausiai nereiktų maišyti gatvės kultūros reiškinių su mokslu, tačiau šio straipsnio tikslas ir yra švietėjiškas, skleisti naujas ir įdomias žinias bei kartu žvelgti kiek giliau į mus supančią artimą aplinką.
Graffiti yra toks pat palikimas mūsų žmonijos. Jei prieš tūkstančius metų mūsų protėviai po savęs palikdavo titnago įvairiausius dirbinius bei ochros pigmentu puoštas uolas, tai dabar mes ateities kartoms galbūt išlaikysime betono ir mūro konstrukcijas su jose išpieštais graffiti darbais. Dabartinių visuomenių veiklos kaita yra tokia greita, kad 5 metų vandalistinių piešinių paveikta siena gali prilygti kelių šimtų metų žmonijos darbams. Be abejo to nereiktų tapatinti, tačiau palyginimas aiškus. Panašias idėjas pradėjo įgyvendinti ir realizuoti amerikietis Cassidy Curtis.

 

Jo istorija prasidėjo 1992 m. nuo to, kai važiavo Haight gatve San Franciske pro Psycho City t.y. taip pramintą sieną dėl savo senos laukinės ir spalvingos graffiti istorijos. Kurtis pamatė kaip ji vis diena iš dienos keisdavosi. Jis pradėjo galvoti, jog būtų galima užfiksuoti kaip piešiniai ant sienos vystėsi, kaip jai vis skirtingą įtaką darė besikaupiantys dažų sluoksniai. Deja pastarasis taip ir nepasidavė pirmai aistros bangai ir apleido miestą keliems metams. Bet netikėtai, 1999 metais likimo vėl sugrąžintas į San Franciską vyrukas nusprendė nebepraleisti progos senų planų realizavimui. Taigi taip ir gimė Graffiti Archeologijos Projektas [Graffiti Archaeology Project] (http://www.grafarc.org) . Tai paprastas, patogus, flash kompiuterine animacija sukurtas internetinis portalas, kuris suteikia lankytojam progą išnagrinėti masyvias išpaišytas sienas. Galima priartinti vaizdus, dėlioti vis naujus sienų sluoksnius ant prieš tai buvusių ir stebėti jų kaitą. Projekto iniciatoriaus reguliariai vis atnaujinamos sienos daugiausiai yra iš tokių miestų kaip San Franciskas, Los Andželas ir Niujorkas. Tačiau autorius neslepia, jog turi daug daugiau medžiagos iš viso pasaulio: Hamburgo (Vokietija), Valensijos (Ispanija). Nors dėl laiko stokos dar daug ko nespėjęs apdoroti ir patalpinti savo puslapyje.

 

Kurtis pradėjo savo veiklą tiesiog fotografuodamas, tačiau 2002, naršydamas savo kolekciją, pastebėjo, jog aplankė vieną nežinomą vietą 6 kartus ir ji kiekvieną sykį skirtingai atrodė. Norėdamas pažiūrėti į šią evoliuciją formaliau, vieną dieną jis paėmė visas tam tikros vietos nuotraukas, ištaisydamas spalvas ir perspektyvas, sujungė jas į vieną didelę sieną. Palygindamas tos pačios dislokacijos sienas, jis pamatė stebinantį stilių, motyvų ir temų išsidėstymą greta. Taigi, Kurtis ir jo draugas, kompiuterinės grafikos dizaineris, Ericas Rodenbeckas pradėjo kurti planus, kaip padaryti šiuos nuotraukų palyginimus labiau prieinamus ir suprantamus. Visą tai perteikė internetiniame puslapyje. Čia jie sukūrė, jog kiekviena siena yra sluoksnis (tam tikra siena, tam tikrą dieną nufotografuota). Piešiniai atidarinėjami ir lipdomi, atsiverčiant vienas ant kito. Tai tarsi greitas knygos lapų vartymas, tam tikroje skaitmeninėje stratigrafijoje.

 

Idėja tikrai kabinanti, unikali bei naudinga, tačiau vis daugiau iškyla diskusijų dėl pavadinimo ir sąsajų su mokslu ir ne bet kokiu, bet praeities žmonių paliktos veiklos tyrinėjimais – archeologija. Pats Kurtis taigia: „Aš visiškai negalvoju, jog tai ką darau yra tradicinė archeologija. Tai paprasčiausiai buvo artimiausias žodis, kurį aš radau ir kuris apibūdintų tai, ką aš darau”. Bet kartu parinkdamas tokį pavadinimą, jis nukreipė lankytojus pažvelgti į savo projektą tarsi pro akademinės disciplinos prizmę. Kartu netyčia pabrėžė kelis, tampančius aktualiais, klausimus apie tai, kaip reiktų traktuoti modernius artefaktus [žmogaus darbo produktus – aut. past.] ir kaip galėtų archeologija vystytis nuosekliame, skaitmeniniame pasaulyje. Projektas patraukė ir rimtų mokslininkų akis, o kartu susilaukė komentarų iš jų. Daugiausia kritikos sulaukiama dėl to, jog stokojama duomenų kaupimo tikslumo, jų analizių ar diskusijų. Rimtesniems tyrimams reiktų žinoti: kas paišė ant sienos, kokiais dažais, kokiu metu ir pan. Kai šiuo atveju išlieka tik metai ir mėnesio diena. Tačiau tam yra svarus argumentas, jog reikia išlaikyti paslapties šydą tarp šių paišymo vietų. Kaip žinia ir archeologai dažniausiai viešai neatskleidžia savo kasinėjimo vietų dėl plėšikavimo grėsmės, taip pat ir graffiti pasaulyje – nenorima pašalinio poveikio iš valdžios viršūnių ar nesupratingų piešėjų. Galų gale tai paveiktų natūralų paišymo ciklą ir jis taptų dalinai dirbtinis.

 

Nereiktų apsiriboti stereotipais, jog archeologija tai tik žemės kasinėjimai mentelėmis ir šepetėliais. Šis mokslas yra aplink mus. Jis pastoviai kuriamas tame trumpame momente tarp praeities ir ateities bei amžinai keičiasi, kai vis traukiasi į praeitį. Žvelgiant platesniu mastu, graffiti įeina į šiuos rėmus. O iš aptariamo Graffiti Archeologijos Projekto fiksacijų ir stebėjimų galime daryti net tam tikras piešimo kultūros išvadas. Pats projekto iniciatorius nustatė, jog graffiti siena turi nuspėjamą gyvenimo ratą. Švarios, tuščios sienos retai kada patraukia didelius, gražius tag‘us, wild-style kūrinius, kurie yra tikros bombos graffiti pasaulyje. Visada sklando baimė, kad savivaldybė sunaikins tokius kūrinius. Taigi, paprastai gabūs piešėjai laukia, kol siena prisikaups nešvarumais, iš mažesnių, ne taip įmantrių piešėjų parašų. Jei tokie darbai išlieka ant sienos, geri piešėjai žino, jog jų kūriniai turi didesnes galimybes tapti ilgalaikiais ir būti matomais, o kartu, šalia pritraukti įspūdingus piešinius. O tai jau yra šiokių tokių tendencijų pastabumas moksliškoje prizmėje.

 

Programinė įranga, kuri leidžia žmonėm keistis gyvenimiškais prisiminimais ir vietovių ar kitokių dalykų nuotraukomis, pranašauja naują skaitmeninės archeologijos rūšį (duomenų kaupimas su archeologo prieiga ir  priežiūra). Ši idėja gali atverti naujus tyrinėjimo kelius mūsų archeologinėje natūroje, kurie net nebuvo įsivaizduojami senesniais laikais. Informacijos protrūkis, detalizavimo dėmesys, galimybės naujais būdais kaupti, ieškoti ir sisteminti šią informaciją atskleidžia naujas archeologijos ribas, o kartu ir platesnį gatvės kultūros tyrimą.

 

Autorius SWIX

Radote klaidą? Atsiųskite mums pataisytą tekstą spauskite čia ir padėkite padaryt hip-hop.lt geresniu.

Straipsnis Renginys Lyrika Klipas

Pateikie naujieną, vaizdo klipą, lyriką, ar renginį - pasirinkdami auksčiau

Taipogi skaityk

Nemokamos šokių pamokos vasarojančiam Vilniuj nuo Skillz

Vasarą, kai dauguma ugdymo ir laisvalaikio centrų atostogauja, užsiėmimų pasiūla vaikams bei suaugusiems ne tokia …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Current day month ye@r *