Jama&W apie repą, freestyle’ą ir pirmąjį studijinį įrašą (+mp3)

Jama&W
Jama&W

Gerą savaitę atgal viename Vilniaus barų buvo kalbinami repo pasaulyje puikiai žinomi improvizacijos meistrai Jama & W. Tai štai – ten jie patvirtino, jau kurį laiką sklandžiusį gandą, jog tuojaus išleis studijinį albumą. Tačiau, tiesa sakant, susirinkusi publika į mane pažiūrėjo kaip į visišką blogį, kai po interviu užlipus grupei ant scenos, vietoje freestylo paprašiau pagroti porą gabalų iš būsimo albumo. Žiūrėjo taip – kol nepagrojo! Dainos užkabino, nors pripratus gal kiek ir keista žiūrėti į Jamą kitame amplua, bet sprendžiant iš visko pirmas blynas neprisvilo, tad puiki proga pasikalbėti su vienu iš viso to kaltininkų!

Jama&W yra tapę freestylo sinonimu, kaip ir kodėl sugalvojot išbandyti save su įrašais?

Matyt, kad tam tiesiog atėjo laikas. Kai pradėjome rengti freestyle‘o koncertus, atrodė, jog ši meno šaka apskritai neišsemiama. Kiekvieną kartą viskas vyksta kitaip, kiekvieną kartą lipi ant scenos lyg į dvikovą su pačiu savimi. Nuoširdžiai stengiesi nepasiduoti ir atiduoti visas jėgas, kiekvieną kartą jauti tikrą iššūkį, kurį neretai stengiesi pats sau apsisunkinti – primąstyti kuo beprotiškesnių formų ir užduočių, kad smegenys nuolatos būtų budrumo ar, kartais, net žūtbūtinės kovos būsenoje. Prabėgo jau beveik penkeri metai, oficialiai ant scenos lipom +- apie 250 kartų. Įvairiausios aplinkybės, įvairiausios auditorijos – nuo oficialių pasirodymų dvigubai už tave vyresniems žmonėms, iki gimnazistų šimtadienių vakarėlių ar koncerto ikimokyklinio amžiaus mergaitėm „Liepaičių“ choro stovykloje. Visos tos patirtys galiausiai susikaupė, papildė vienos kitas ir pradėjo ieškoti išraiškos būdų, kuriais galėtų būti įamžintos. Freestyle‘as – aukštasis pilotažas, ypač ta jo forma, kai nėra jokių užduočių, objektų, varžovų ar kitokio konkretumo, kai žmogus privalo tapti pats savimi ir išsakyti tai, kas glūdi jo viduje. Ir freestyle‘as turi tą spiritualiai filosofinį bruožą, tokį savotišką mandalos motyvą. Budistų vienuoliai kelias savaites ant kilimo iš spalvoto smėlio smiltelių dėlioja milžinišką paveikslą, kurį baigę valandėlę juo pasigroži ir, pakėlę kilimą, stebi kaip vėjas išpučia visą tą grožį į nebūtį. Panašiai yra ir su freestyle‘u: tavo viduje kaupiasi mintys, išgyvenimai bei patirtys, kuriuos visus sukoncentravęs į vieną akimirką išleidi juos iš savęs nepriekaištingiausia iš visų formų, improvizacija. Būsena, kurioje gali pasitikėti tik savimi, savo scenos broliais

Jama&W
Jama&W

muzikantais ir Aukštesniosiom Jėgom, lyg iš niekur padiktuojančiom tau vieną ar kitą eilutę. O kai viskas baigiasi, tu nulipi nuo scenos, ir viso to, kas ką tik buvo vos ne ranka apčiuopiama, nebelieka, nebelieka niekur. Tu niekados to nebepakartosi, žmonės, kurie tai išgyveno kartu su tavimi, išsineš savas, dažniausiai skirtingas, nuotrupas. O jei viskas ir buvo įrašyta, nufilmuota ar kaip kitaip įamžinta, tas įrašas niekados nė per nago juodymą neatspindės tos būsenos, kurioje tą akimirką buvo visi tai stebėję, girdėję ir (kartu) kūrę. Eilėraštis, rašomas ant degančio popieriaus, kaip kažkada taikliai pasakė kažkuris iš mūsų. O prie įrašų turbūt privedė ir elementari, kiek banaloka priežastis – jaunyn neinam, kaip sako sveikinimų koncertuose. Niekada nežinom kas bus rytoj, niekada nežinom kada šis nuostabus, tarp dviejų tamsų įsiterpęs laiko blyksnis pasieks savo pabaigą. Todėl ir norisi visa tai įamžinti, naiviai galvojant, jog: „va, ateities kartos galės paklausyti ir pagalvoti, štai, buvo tokie ir tokie, ir jie galvojo šitaip“. O svajojant dar naiviau, galbūt kažkas vieną dieną pasiklausęs tų įrašų pasijus, jog šiam pasauly yra ne vienas, ir jam tai reikš pasiutusiai daug.

Ar nebijai, kad bus prarasta dalelė laisvumo kai lipdami ant scenos jau žinosit ką darysit?

Ne, nemanau. Objektyviai žiūrint, ką darysim, bent jau teoriškai, žinodavom ir taip. Nors ir lipi į sceną improvizuoti, vis tiek susidarai vienokį ar kitokį veiksmų planą, kas po ko ir pan., bet, jei atvirai, didžiojoje dalyje koncertų tas veiksmų planas ir likdavo tik planu, o realybė smarkiai nuo jo nutoldavo. Tiesa, dažniausiai tokie perversmai įvykdavo mums grojant dviese, o dabar, kai scenoje esam bent penki, tokie kardinalūs pokyčiai jau sunkiau įmanomi. Tačiau, vienaip ar kitaip, improvizacijos niekados neatsisakysim. Vis vien ji jau įaugus į kraują, ir net ir dauguma muzikantų, bent vienąsyk su mumis kartu lipusių ant scenos, tą darė vedami noro įsijungti į šį žaidimą, kur, kaip sakė kažkuri reklama, „yra tik viena taisyklė: nėra jokių taisyklių“. Pristatytame gabale kiek pašiepiami reperiai…

Tavo manymu, ar daug yra ‘5 žodžių’ repo pas mus?

Jama
Jama

Be abejo. Bet, mano akimis, tai nėra pagrindinė problema. Iš tiesų šis tekstas rašytas jau prieš kokius pustrečių metų. Per tą laiką lietuviškojoje repo muzikoje įvyko nemažai nuostabių dalykų. Nesiimsiu vardinti konkrečių vardų ir pasiekimų, nors, neslėpsiu, turėjau tokią pagundą, bet supratau, jog jei bandyčiau tai padaryti, tai tikrai ką nors pamirščiau, o vėliau graužčiau save neatidavęs pagarbos vienam ar kitam jos nusipelniusiam MC. Reikalas čia kitas – „penkių žodžių“, kaip tiksliai išsireiškei, repas pas mus ima viršų. Nesakau, jog visi, kurie yra sulaukę vienokio ar kitokio pripažinimo nėra jo nusipelnę, anaiptol. Bėda tame, kad pripažinimo sulaukia ir tie, kurie jo nė kiek neverti. Ir net neabejoju, jog tai bent truputėlį siutina visus tuos, kurie į šį amatą stengiasi sudėti visą širdį. Iš pradžių ta nuostaba sukelia juoką, bet vėliau priverčia susimąstyti. Na, taip, akivaizdu, jog tai išdava viso to, kas vyksta pasaulyje, fast-food‘ai, vines‘ai , prikolai ir nuolatinis aklas bėgimas į priekį, užuot bent akimirkai sustojus ir pasistengus įsiklausyt, pastebėt ir galų gale perskaityt. Kai vienas nuoširdžiausių mano girdėtų lietuviško repo gabalų, su nuostabiu, ramybe ir gyliu pulsuojančiu instrumentalu ir subtiliu, ne iš pirmo karto iki galo įkertamu tekstu po devynių mėnesių youtube‘ėje turi 783 peržiūras, o bičai, kurie „pasaku nekure nes jie ne brolei grimai“ per penkis mėnesius jau turi susirinkę daugiau nei pusšešto tūkstančio, kartu su skatinančiais ir palaikančiais komentarais… Arba kai labai vidutinio šeštoko gabumų reperiai maudosi šlovės viršūnėje ir turi pakankamai naglumo save vadinti poetais, va tada man iš tiesų freakin‘ skauda. Skauda, kad žmonės labai ramiai ir net palankiai priima šitą blefą. Tad, baigiant atsakinėt į šitą klausimą, blogiausia yra tai, kad labai nedidelis repo klausytojų procentas iš tiesų turi skonį ir bent minimalius reikalavimus šiai muzikai. Apie tai ir kalba „Daina apie nelaimingą meilę“, apie realią situaciją. Mes labai mylim repą, tuo pačiu ir visus tuos išvardintuosius žmones, o ką? Visi nuo kažko pradėjo. Bet tas aklas ir bukas pažįstamų vidutinybių kėlimas į aukštybes, net ir vedamas tik geriausių ir kilniausių tikslų, žaloja mus visus be išimties. Todėl ir ta meilė nelaiminga. Bet, kaip nuo senų laikų sakoma, to, ką myli, nepasirinksi, tiesiog pamilsti ir gyveni kartu, visą likusį gyvenimą. Ir nori nenori, darysi viską, kad tą meilės objektą padarytum geresniu, teisingesniu ir vertesniu mylėti. Nes kitaip daugiau penkių žodžių jis ir nesistengs nei naudoti, nei juo labiau suprasti.

Mėnesio pabaigoje išeina jūsų pirmasis albumas, nors naujokais scenoje tikrai nepavadinsi – ar turėjot tokią idėją prieš pradėdami kurti, ar viskas gavosi savaime ir spontaniškai?

Turbūt didžioji dalis atsakymo jau išrašyta, bet galiu atsakyt išsamiau, jei dar liko skaitančių. Mes ir kurti pradėjom spontaniškai ir savaime, pirmą sykį kartu grodami net neįsivaizdavom, jog apskritai kada nors užlipsim ant scenos, tiesiog buvo gera leisti laiką kartu ir jį savotiškai įprasminti per muziką. Tuomet taip nutiko, kad pirmąkart pagrojom viešai, ir, kas mus labai nustebino, publika mus visai šiltai ir palankiai priėmė. Tuomet pagrojom antrąkart, trečiąkart, pirmąkart kitame mieste (Kėdainiuose, ačiū, Renaldai!), pirmąkart festivalyje, pirmąkart radijuje, pirmąkart prieš triženklį skaičių žmonių, keturženklį skaičių žmonių, pirmąkart užsienyje, pirmąkart savo programą atlikom anglų kalba (Osle, ačiū, Andriau!), pirmąkart angliškai Anglijoje (ačiū Lancaster‘io West road‘o lietuvių chėbrai!), ir dar pirmą, ir dar pirmą, ir dar pirmą… O dabar pirmąsyk leidžiam albumą. Ir Ačiū Visiems prie viso to Prisidėjusiems, be Jūsų tai niekada nebūtų nutikę. Jūsų ir tik Jūsų dėka pagaliau įamžinsim savo muzikinę bei kultūrinę meilę. Pradžiai – kad ir nelaimingą.

Žodis pabaigai

Ką sakai? :)

Ankstesnį interviu su Jama & W rasite paspaudę ČIA

Radote klaidą? Atsiųskite mums pataisytą tekstą spauskite čia ir padėkite padaryt hip-hop.lt geresniu.

Straipsnis Renginys Lyrika Klipas

Pateikie naujieną, vaizdo klipą, lyriką, ar renginį - pasirinkdami auksčiau

Taipogi skaityk

Medonas – Ou Mai God (video)

“Jei nutinka kas gerai, tu džiaugies ir sakai – ou mai God! Jei nutinka kas …

Vienas komentaras

  1. VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +3 (from 3 votes)

    Toks sirdziai malonus interviu, kad net kai atejo pabaiga norejosi is naujo skaityt :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Current day month ye@r *