Lietuvos Graffiti istorija I. Kaunas 1988-1998 (HipHop.lt 2007)

Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad bet kuris lietuvis, kuris bent kartą buvo išėjęs į gatvę, turi vienokią ar kitokią nuomonę apie aerozoliniais dažais ant sienos ar tvoros užpurkštą simbolį, frazę, piešinį ar kompoziciją. Vienam tai yra miestą puošianti detalė, kitam – keverzonė. Trečiam galbūt nei šilta, nei šalta, tačiau šiais laikais nematyti to yra paprasčiausiai neįmanoma. Graffiti aptiksi ir pačiame mažiausiame Lietuvos miesteliuke, pačiame atokiausiame kaime. Šiandien tai yra neatskiriama gatvės kultūros dalis.

Šiame straipsnyje pakalbėsime apie šią „velnio neštą ir pamestą“ dažų dėmę Marijos žemėje. Į pagalbą pasitelksiu senus gerus bičiulius – kaunietį Ploogą ir anykštėną Andreiką. Šiuos žmones drąsiai ir atsakingai vadinu graffiti meno pionieriais Lietuvoje.

Pamenu, dar būdamas paauglys važiavau mylimiausiu gimtojo Kauno viešuoju transportu troleibusu ir pamačiau ant Savanorių prospekte esančios amžinos statybvietės sienos užrašą RAP. Atvirai sakau, keliolika minučių trindamasis akis galvojau – pasivaideno man čia ar ne? Ar matematikos pamokoje per ilgai užsisėdėjau? Ryškios raudonos ir baltos raidės pasirodė kaip „ateivių lėkštė“, įžūliai praskridusi vidury šviesios dienos. Kas? Kaip? Kada? Iš kur? Klausimai tąsyk sukosi mano (manau, ne vien mano) galvoje.

Tada kiekvienas didesnis piešinys būdavo sutinkamas kaip ilgai lauktos popžvaigždės atvykimas į miestą. Aišku, daugelis graffiti jau buvo matę videoklipuose, „Bravo“ žurnaluose ir t.t. Bet čia, tavo mieste!!! Tai buvo kažkas tokio…

Vėliau prasidėjo kelionės (kai mamos išleisdavo ir tėčiai duodavo 10 Lt) į Klaipėdą, Vilnių. Grįžę dalindavomės įspūdžiais apie svetur matytus piešinius. Po truputį kažkas iš kažkur sužinodavo, kas ką nupiešė, užsimezgė pirmieji ryšiai tarp įvairių gatvės kultūros atstovų – reperių, breikerių, riedlentininkų ir graffiti meistrų. Panašiai susipažinau ir su Ploogu. Per tą dešimtmetį įvyko daug dalykų Lietuvos Hip Hop kultūros padangėje, bet smagu po tiek metų grįžti į gūdžius 90-uosius ir pasikalbėti apie tai su Ploogu ir Andreika.

 

 

„Sienų tepliojimo“ pradžia: kada, kodėl, kur ir su kuo?

 

Ploogas:

Pirmi mano „darbai“ ant sienų buvo atlikti ar tik ne 1989-aisiais? Pavasarį su visa šeima teko lankytis tuometinėje Vakarų Vokietijoje, Miunchene. Ten ir pamačiau tą graffiti (juokiasi). Virusas neapleidžia iki šiol.

Grįžęs, aišku, visus įspūdžius papasakojau savo artimiausiems draugams. Su jais pabandėm kažką nupiešti. Tuo laiku apie tokį dažų pasirinkimą kaip dabar galėjai tik sapnuoti. Vos tik radę laisvą minutę „čiuoždavom“ į tuometines buities prekių parduotuves ir „skenuodavom“ prekių lentynas, ar neatvežė nors kokių dažų (juokiasi). Kokių pavykdavo įsigyti, tokiais ir piešdavom. Nes piešti norėjom labai! Taigi su geriausiais draugais Čiančium ir Švarcu pradėjom „tepliojimus“.

Andreika:

Pati gyvenimo su aerozoliniu menu pradžia buvo maždaug prieš 12 metų Kaune, kai susipažinau su tokiu tepliotoju Ploogu. Sunku pasakyti, kodėl taip įtraukė tas streetwise menas. Nuo pat vaikystės piešiau. Buvo tik laiko klausimas – kada ir po kokių įvykių suvoksiu ko noriu, ir imsiu gryninti saviraiškos stilių. Geras šokas ištiko, kai pamačiau iš Vokietijos grįžusio Ploogo piešinius. Nors jis pats buvo neseniai pradėjęs tepliot, bet įspūdį padarė neįtikėtiną.

Iš pradžių gana ilgą laiką tobulinimasis apsiribojo popieriumi ir pieštukais, akvarele, guašu ir markeriais. Tik vėliau išdrįsau imtis „esmės“, taigi tikrosios pradžios datą nurodyti sunku.

Man pačiam visą laiką prie širdies buvo komiksų stiliaus grafika, kaligrafija, žaidimas su erdvinėmis kompozicijomis (tas susižavėjimas nedingo – kurį laiką dirbau japonų kompiuterinių žaidimų grafikos kompanijoje). Su animacija, iliustracija, 3D grafika, concept art ir, žinoma, sienų „dekoru“ bandysiu draugauti ir toliau.

 

 

Jūsų kartos komunikavimas su tuometiniais artimo ar tolimesnio užsienio atstovais.

Ploogas:

Na, tais senais gūdžiais laikais, kai nebuvo interneto, komunikavimas galėjo būti nebent paprastais laiškais (nostalgiškai šypteli). Atsimenu, kad tuo metu mano ir kitų žmonių vadinami reperiai pasakojo apie tokius pat kaip mes veikėjus Rygoje. Esu girdėjęs daug pasakojimų apie graffiti pionierių Krysą – jis esą buvęs kažkada pas mus Kaune (Krysas iš tikrųjų piešė Kaune 1987-aisiais,  – aut.past.).

Vėliau esame su juo apsimainę keletu laiškų. Siunčiau, fotografijas, dalinausi įspūdžiais. Mama klaidas laiškuose taisė, nes rašiau rusų kalba. O daugiau ir nežinojau, kas vyksta kituose miestuose, pas kaimynus latvius ar dar toliau. Nors tuo metu jau piešė Klaipėdoj, Vilniuj ir kitur. Piešė ir kaimyninėse šalyse. Bet bendraut – nebendravom. O su „tolimo užsienio“ žmonėmis tai juo labiau jokio ryšio neturėjau.

Andreika:

Nebuvo beveik jokio kontakto su užsieniu. Baigęs dailės mokyklą, kur su Ploogu mokėmės vienoje grupėje, ketverius metus gyvenau Anykščiuose. Tai nebuvo kūrybos „aukso amžius“. Nors miklinau ranką nuolat. Tiesiog su komunikacijomis periferijoje yra šiek tiek sunkiau. Su internetu susipažinau gana anksti, informacijos apie užsienio veiklą netrūko, tik bendrauti nebuvo su kuo. Keletą sykių teko per visokius „ICQ“ kalbėti su veikėjais iš Tailando (juokiasi), iš Čekijos. Bet be jokių apčiuopiamų rezultatų.

Dabartiniame dizaino ir informacijos amžiuje viskas yra paprasta. Kaip buvo tada? Idėjos, bendraminčiai? Juk Berlynas, Paryžius ir Niujorkas buvo labai toli.

Ploogas:

Na taip, apie „tuos laikus“ galima sakyti, kad buvo absoliutus informacijos badas. Tik atsirado internetas – iškart galėjai pastebėti sprogimą graffiti, ir ne tik šitoj srity. Stebėdamas žmonių gyvenimo būdą, stilių, poreikius ir t. t., gali akivaizdžiai matyti, kad žmonės turi pasirinkimo galimybę, kad jie gali išsirinkti jiems labiau tinkantį ar patinkantį daiktą. Dėl šitos galimybės išlavėjo jų skonis ir, aišku, išaugo poreikiai. Tas pats ir su graffiti – anksčiau džiugindavo vien tik pamatytas kažkieno naujas darbas, dabar yra kiek kitaip. Kartais nervina piešinys – jei jis eilinis (tokių yra daug, o kartais ir visai nekokybiškų), o džiugina tik tikrai meistriškai atliktas.

Taigi naudodamasis internetu gali daug pamatyti, daug mokytis ir tobulėti. Tam yra visos galimybes. Trumpai tariant, yra iš ko rinktis. O tada buvo šiek tiek kitaip. Viskas kukliau (juokiasi). Apie dažus jau minėjau: ką duodavo, tą ir imdavom. Minčių ar idėjų semtis galėjai tik iš atsitiktinių dalykų. Informaciją graibstėme ir mokėmės stebėdami kitus ir bandydami imituoti.

Informacija mus pasiekdavo iš televizijos laidų, įvairių publikacijų spaudoje ir panašių dalykų. Rodo kokį reportažą iš užsienio, fone matosi piešinys, reportažą įrašai į vaizdo grotuvą. Paskui stabdai įrašą, tyrinėji po kadrą. Įdomus ne reportažo turinys, o tas antram plane esantis fonas. Kai pagalvoji dabar – taip mokytis yra visiškas hardcore. Bet kitokių galimybių nebuvo.

Arba, kaip dabar atsimenu, ant žurnalo „Mokslas ir Gyvenimas“ viršelio buvo dar nenugriautos du tuometinius Berlynus skyrusios sienos fotografija. Ir ant jos, aišku, daaaaaug graffiti. Būdavo, pasiimi tą viršelį ir ilgai tyrinėji, vartai aukštyn kojom, „virškini“ viską. Toks buvo idėjų gaudymas. O ką jau kalbėt apie tų darbų autorius? Jei ir pasvajodavai kada, kad šaunu būtų pabendraut su graffiti meistrais, tai nuramindavai iškart save, kad tai tik svajonėse pasiliks.

Dabar yra visokių interneto svetainių, forumų, galerijų – viskas kaip ant delno. Beveik nebeliko sąvokos „toli“. Sėdai prie „kompo“, pasijungei internetinę kamerą, paplepėjai online – štai ir svajonės pildosi (juokiasi). Nors aš pats taip nedarau, bet manau, kad dabar bendraut jokių kliūčių nėra. Trumpai tariant, internetas valdo (juokiasi).

Andreika:

Bendramintį turėjau nuolat – tai Ploogas. Tiesą sakant, jam labiausiai turiu būti dėkingas už tai, kad pagaliau ir man „kažkas pavyksta“. Kaskart ką nors sukūręs rodydavau jam. Nors pats dar jaučiau, kad tai nėra tas lygis, kai jau galima kažkam rodyti, bet iš jo sulaukdavau tik entuziastingo palaikymo („…kaip tau taip gaunasi?“ ir pan.). Kūrėjui tai pats geriausias postūmis.

Žinoma, daugiausia įkvėpimo, kaip ir kiekvienas kūrėjas, gaunu iš jausminės savo pusės. Žiūrėdamas kažkieno darbus, jausdamas sveiką konkurenciją, norą padaryti geriau. Tai pažįstama kiekvienam, daugiau ar mažiau siekiančiam tobulumo. Dar daug įkvėpimo randu muzikoje, drauguose, meilėje (juokiasi). Gal banalu, bet paprasta ir suprantama. Nesu depresuotas ir kančių nualintas ieškotojas, nors sykiais ir neigiama emocija gali sprogti kaip supernova, pažerdama aibę sumanymų idėjoms realizuoti.

Jūsų mintys apie dabartinius „grafitčikus“.

Ploogas:

Manau, kad graffiti yra kažkoks nepaaiškinamas fenomenas. Jo priežasties reiktų ieškoti giliau. Gal net mokslinio darbo verta analizė. Kodėl žmonės piešia – neaišku. Jei tai ne mados auka, o nuoširdžiai susidomėjęs žmogus, manau jis yra savotiškas kūrėjas. O apie kūrybinius žmones galima kalbėt tik pozityviai.

Turbūt nereikia aiškint skirtumo tarp kūrėjo ir naikintojo. O kito darbo gadinimas – išpiešti fasadai, vagonai, patiltės ir kita – čia ir yra graffiti fenomeno didysis klaustukas. Gerai tai, ar blogai? Na ir rask atsakymą… Gal kas galėtumėt paaiškint? (juokiasi) Prieštaringas reikalas yra tas graffiti ir jo piešėjai.

Andreika:

Kiekvienas naujas kūrėjas, mano supratimu, yra sveikintinas, nes… menas juk išgelbės pasaulį, ar ne? (juokiasi). Be abejo, daug labiau sveikintinas būtų kuo profesionalesnis graffiti, kad jaunimas suprastų ką piešia, o nedarytų to vien dėl mados. Saviraiškos būdų galima rasti įvairių. Jei dūšia pilna polėkio, galima ją išlaisvinti ir šokiu, ir muzika. Idealiausias, turbūt, yra „grafitčikas“ su meniniu išsilavinimu, turintis bent kokį supratimą apie kompoziciją, spalvas, proporcijas, erdvę, anatomiją. Galų gale turintis gerą skonį. Viso to yra išmokstama, to ir linkiu visiems. O kas sakė, kad bus lengva? (juokiasi)

Patarimai tam paaugliui, kurio tėvai ryte pamatė jo spalvotus pirštus.

Ploogas:

Geriau, kai tėvai pamato spalvotus pirštus nuo dažų, nei kruvinus nuo nežinia ko, ar pageltusius nuo surūkyto neaiškaus suktinio. Geriau jau tegul piešia, negu galvas skaldo ar magnetolas vagia. Ar ne taip? Tai pirma. O antra – tegul neskuba eiti į gatvę. Tegul daug žiūri, daug mokosi, tobulinasi, tegul dirba namie ant skiautės popieriaus ar treniruojasi ant kokio apleisto garažo sienos. Nereikia iškart pulti į gatvę ir „teplioti“ pirmos pasitaikiusios sienos.

Andreika:

Visada turėk spintelėj paslėptą mažą vaitspirito buteliuką, muilas su vandeniu irgi pravers, kad mažiau tolerantiški tėvai neužkirstų kelio jauno talento tobulėjimui. Supratingi tėvai skatins atžalos domėjimąsi menu, kadangi tai yra nepalyginamai geriau nei „narkata“ ar banditizmas (gerai, jei tik lengva forma…). Patikėkit, pripažinimo ir pasitenkinimo savo darbu keliama euforija yra nepalyginamai stipresnė nei bet kokie narkotikai.

Graffiti dvasia yra nelegalus savų idėjų reiškimas ant sienos aerozoliu. Ar prieštarauja tai dvasiai šūkis „legalizuokime graffiti, sukurkim vietas nevandališkam paišymui“?

Ploogas:

Manau, kad skirti sienų legaliems graffiti būtų visai nieko. Ar tu legalizuosi, ar ne, vis vien atsiras norinčių papaišyti ant kokios katedros. Visą laiką bus laužančių taisykles. Dėl legalizavimo reiktų elgtis labai atsargiai. Gal geriau nelegaliai paišyt ant kokio mažiau reikšmingo fasado, nei legaliai ant architektūros paminklo?

Andreika:

Mano nuomone, baimė būti sugautiems atgrasė kur kas daugiau jaunų menininkų, nei adrenalino poreikis pritraukė. O gal ir ne, gal aš nieko nesuprantu apie maištavimą, uždrausto vaisiaus saldumą (juokiasi). Bet kuriuo atveju, aš irgi už legalius plotus „aerozolininkams“. Pastebėjau, kad masiniai konkursai su daug dalyvių, muzika, piešimas petys ir petį su konkurentu (gerąja prasme) gimdo daug kokybiškesnį produktą. Šiuo klausimu daug kas man pritartų. Prisiminkime „Graffiti Highlits“, Baltijos šalių čempionatą Rygoje, aibę kitų „Write 4 Gold“ pobūdžio renginių.

Graffiti toliau – „šviesi ateitis“ ar niūrus pogrindis?

Ploogas:

Ir taip, ir anaip. Yra visokių „graferių“. Vieni nekenčia legaliai piešiančių, kiti – išprotėjusių nelegalių „bombintojų“. Ir vieni, ir kiti mano, kad atstovauja tikrajai graffiti kultūrai. Ir jei tai būtų legalizuota, tikrai atsirastų prieštaraujančių legaliam piešimui ir pasišautų daryt graffiti pačiose ekstremaliausiose vietose. Manau, būtų laimingų ir legaliai piešiančių, ir galinčių piešti protu nesuvokiamose ar sveikatai bei gyvybei pavojingose vietose. Pastaruosius būtų bandoma tramdyti, stabdyti, gaudyti ir bausti. Tiek vienų, tiek kitų visada buvo, yra ir bus.

Andreika:

Žinoma, tik šviesa! Grožis negali mirti. Aš šimtu procentų tuo tikras! Mada gali kažkiek keistis, didėja techninės galimybės, bet geroji to reikalo dvasia neturi jokių šansų užsimiršti.

Graffiti sąlytis su kitomis meno formomis?

Ploogas:

Mano gyvenime graffiti labiausiai siejasi su kompiuterine grafika. Graffiti seniai tapo reklaminių kampanijų, įvaizdžio ar kokio nors konkretaus prekinio ženklo stiliaus formavimo priemone. Kompiuterinių technologijų pagalba reklamos gamintojai sukuria tokių dinamiškų vizualizacijų, kad net užima kvapą. Pamatęs tiesiog nevalingai pamanai, kad tas ar anas darbas iš tikrųjų menas…

Graffiti ir šio meno atmainos užima labai svarbią vietą tiek mene, tiek įvairiose subkultūrose. Šiame straipsnyje palietėme tik dalelę dviejų žmonių istorijų. Kol kovos su graffiti padaliniai dar nesugavo visų piešėjų, mes juos susirasime ir pakalbinsime.

 

 

 

Foto Andrius Janušauskas-Janas

 

Autorius Andrius Janušauskas-Janas

Radote klaidą? Atsiųskite mums pataisytą tekstą spauskite čia ir padėkite padaryt hip-hop.lt geresniu.

Straipsnis Renginys Lyrika Klipas

Pateikie naujieną, vaizdo klipą, lyriką, ar renginį - pasirinkdami auksčiau

Taipogi skaityk

Tai geriausia, ką lyg šiol man teko padaryti [DJ Mamania interviu apie mixtape IŠ KAUKOLĖS Į KAUKOLĘ]

Prieš porą savaičių visą Lietuvos HH pasaulį maloniai nustebino žinia, kad DJ Mamania surinko gausų, …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Current day month ye@r *