Regintis aklųjų planetoje (Yomango interviu su Darkest Sun)

darkest_sunBesisukiodamas betono džiunglėse kalbinu dar vieną jų atstovą – reperį iš Klaipėdos Darkest Sun, anksčiau žinotą kaip Alter Ego. Įvaldytas žodis ir mintis. Apie tai, kas svarbiausia. Tai tikrai nėra tik muzika, pabirę žodžiai ir „išėję“ vaizdo klipai. Kur kas daugiau, broliai ir seserys. Tylos.

– Kokia tavo socialinė poza?
– Kaip ir kiekvienas iš mūsų šiandien, daugiau ar mažiau dalyvauju visose socialinėse pozose. Lankstumas gelbsti. Daugiausiai pasireiškiu šauklio ir teisėjo pozicijoje (žinau, kad ne man teisti, tačiau vidinio vertinimo kriterijų neišvengiu). Visa moderni standartizacija mus skatina vis daugiau tiesiog stebėti.

– Kuo tau svarbūs žodžiai?
– Tuo pačiu, kuo ir tyla: tinkamumas, sklaida ir nuoširdumas. Vietoje, laiku. Taiklūs išsireiškimai – žodžiai, kaip ir tyla, gelbsti. Kitu atveju žudo. Stipriausias ginklas yra informacija – baziniai globalūs dėmenys ir neišvengiami stereotipai koduojami žodžio dėka. Todėl – ŽODIS.

– Kodėl kūryboje vengi keiksmažodžių?
– Trūkumo nepildau keiksmu, nes mano žodynas nėra skurdus. Keiksmažodis yra trumpiausia ir banaliausia savijautos apibrėžimo forma, galinti atstoti didelį „saikingų“ išsireiškimų kiekį. Keiksmai kaip saviraiškos forma yra paprasčiausia ir dažnai trumpiausia. Kur kas sudėtingiau apibūdinti savijautos detales, erdves ir sprendimus naudojant standartines arba nestandartines lyrines spalvas.

– Kaip manai, ar jau ištartos visos įmanomos žodžių kombinacijos?
– Esu tikras, jog ne. Tiek dėl idėjų kryptingumo „track‘uose“ (lietuviškas repas dažnai vienodas), tiek dėl galimų žodinių-lyrinių kombinacijų sprendimų. Daiktai, sąvokos, potyriai, apibrėžimai ir galimybė tai pateikti jungiant kalbas tarpusavyje, globalius stereotipus, turinčius skirtingus apibrėžimus.

– Daugumai svarbiau nustebinti, negu įkvėpti. Ar tai ne kreivas veidrodis?
– Drumzlinas vanduo, kuriame bandoma įžvelgti save. Plius jis banguoja ir greičiausiai į jį tebemėtomi akmenys. Tai sujungtas procesas, nes norėdamas įkvėpti, privalai nustebinti, bet nuostaba nebūtinai žadina įkvėpimą. Manau, kad tai ne kreivas veidrodis, o jo šukės išsibarsčiusios nevienodai – su nevienodais atspindžiais ir projekcijomis.

LGC

– Ar vaizduotė svarbiau už išmanymą? Kodėl?
– Vaizduotę žadina patirtis ir įspūdžiai, išmanymą priverstinės netektys, padėtys, naudos sumetimai. Todėl drįstu teigti, jog išmanymas kur kas paikesnė vertybė negu vaizduotė, dargi, ta pati fantazija. Vaizduotė svarbiau už išmanymą, nes tai dailina, puoselėja, kažkiek hiperbolizuoja, dažnai skatina esamus faktus, norimą perteikti informaciją ir jos srautą. Išmanymas iškreipia tiesas, remiasi viskuo kas naudinga vienai būsenai (gimti ir gyvuoti), fiktyviems faktams ir jų raidai.

– Kaip atrodo tavo komforto zona?
– Komforto zona prasideda ten, kur gali susikaupti ties savo būties svarba. Zona, kurioje jauti kūrybinę ir dvasinę ramybę. Atsiskyrimas ir harmonija. Pas mane ji ne dieną ir tikriausiai ne Žemėje. Patarčiau kiekvienam periodiškai palikti savo komforto zonas.

– Kiek tau svarbi materija?
– Tiek, kiek nuo jos priklauso tikslai, pasiekimai ir komfortas siekiant tikslų. Ne perteklius vertinant bet kurią materijos nešamą naudą.

– Kas tau yra terapija?
– Daug švarios muzikos, homeopatija, meditacija, mano artimieji, ypač kai vibracija slogesnė, slopinama. O visumoje mane ramina fizinė veikla, iškrova – sportas. Kūno ir sielos balansas.

– Kurios vietovės tau svarbios?
– Vertinant sugraduotą žemėlapį – Rusija. Tiesiog puikus pavyzdys Žemėje, jog galima ir kitaip. Sunkiai, bet galima. O iš esmės, ten, kur greitu metu nepabuvosiu – gelmės vandenynų. Saulės nepaliesiu.

– Žmogaus ego – variklis ar inkaras? Ar priklauso kaip nustatysi?
– Žmogaus ego – kai tu valgai tai, ką pasigaminai. Alkani kalena dantim. Gobšūs ir persisotinę springsta. Sotūs nežino ko nori. Tačiau tai rezultatai. Iš dalies tai inkaras, bet atsiradęs tik destinacijos paieškose. Tai surišta su pastoviu vidiniu augimu, naujų poreikių kūrimu. Kitu atveju, kas neturi stipraus ego – blaškosi, vadinasi – ieško. Turbūt kiekvienam savas ego – vieniems inkaras, kitiems variklis. Svarbiau kuo jį maitinam – pažadais ar rezultatais. Vieni randa greičiau, kiti neranda. Vieni neieško, kitiems surado.

– O kaip dėl nostalgijos? Tai slidus įrankis. Kaip jį panaudoti tinkamai?
– Nostalgija? Viena įkyriausių vyriškų „ligų“ arba privalumų. Žinoma, nostalgija jaučiame visi, nepaisant lyties, tiesiog pas vaikinus dažnai ji didesnė dėl bagažo subtilesnių išgyvenimų ir išbandymų, prie kurių sugebėjome prisirišti. Nevadinčiau to įrankiu, nes įrankis tau padeda, tu jį turi ir gali panaudoti kada reikiamas. Tačiau nostalgija veikia visiškai kitu principu, bent jau manoji. Ji pasirodys pačiu netinkamiausiu metu, gal net sunkiausiu. Ji būtinai privers save kamuoti bent keletą kartų dėl vyraujančios naujos aplinkos, tvarkos į kurią patekom pokyčių sekoje ar palikę namus, artimas vietas, artimus veidus. Tos amžinos ir vis stiprėjančios projekcijos nėra iliuzija. Tai mūsų praeities produktas atmintyje, kas mus formavo, todėl mes tai vertiname kaip savęs nenutrūkstamą procesą. Vadinasi, norime dalyvauti toje pačioje laiko tėkmėje, raidoje, kuri mums siejasi su maloniais išgyvenimais (ir nemaloniais, būtent kodėl išskirčiau ir negatyvią nostalgiją). Tai suvokiant turėtume vertinti tai kas buvo, besimokant vertinti tai kas bus, o jeigu neturim ką vertinti, būtinai susikurti tai artimiausioje ateityje, paliekant besipildančią ir toliau viską registruojančią nostalgiją. Kaip ir minėjau, jog negaliu panaudoti kada tinkamas, tačiau galiu stengtis kurti malonius išgyvenimus – skatinančius jos pozityvų atsiradimą.

– Jeigu pasaulyje liktų vienintelis žmogus, kaip manai, ar jis darytųsi tatuiruotę?
– Žmogus save dabina dėl savo interesų, bendruomenės (kuriai jis jaučia artumą) normų, pasitikėjimo ir tik vienetai vedini idėjos – galimybės tatuiruotis. Gerai pasvėrus, tik dėka bendruomenės rašalas patapo aktualus ir reikalingas, galiausiai persikėlęs po odą. Tačiau vertinti reikėtų psichosomatinę išlikimo būseną, kuri keltų visai kitas tikslų projekcijas ir kitą poreikį. Vertinant dabartinę narcisistinę erą, vargu ar tai atneštų didelės naudos ir tokią pačią hipnotizuojančią bei snobišką 21-ojo amžiaus neatsakingą ramybę ties viskuo, ką žmogus sau gali pasidaryt. Tačiau taip, jeigu paskutinis žmogus būtų tatuiruočių meistras ir jis turėtų savo visą įrangą, neabejoju, jog vedinas įpročių nesustotų savęs dabinęs.

– Žmonija progresuoja ar regresuoja? O gal negalime kalbėti apie visumą, idant balanso?
– Amžinas klaustukas. Tačiau nevilties savijauta vienoda – visi jaučia regresą, nes dabinamas ir kultivizuojamas tik kūnas, o siela keliauja užmarštin. Pasaulinis laimės indeksas krenta sparčiau, negu kas manytų. Ką kalbėti apie artėjantį dirbtinio intelekto proveržį ir kitas technologines aktualijas, su kuriomis tuoj pat bendradarbiausime, tapatinsimės. Teroras, svaiginimasis, pigus ir prieinamas gašlumas, neviltis, kuri skiepijama bet kurioje medijos sklaidoje, žmogų klaidina. Sena ir žinoma tiesa, jog žmonės turėjo naudoti daiktus ir mylėti vienas kitą, tačiau turime visiškai priešingą rezultatą, kuris taip pat spartėja – žmonės vaikosi, myli daiktus ir naudoja vieni kitus kaip juos. Paprasta ir kiekvienam prieinama lygtis. Suvokiant globalių standartų puoselėjimo kryptį ir kitimą, ateities kartoms, ši lygtis bus sudėtinga.

– Ar egzistuoja žmogaus galimybių riba? Jeigu ne, tuomet kažkada 100 metrų bus įveikta per kokias 6 sekundes? O jei priartėsim prie nulio? Kas tuomet? Teleportacija?
– Kryptingas mąstymas. Tačiau klausimų sakinį užbaigčiau ne „teleportacija“, o „degeneracija“. Galvoju, jog viskas sustos, galiausiai išsigims, būsime priversti keisti vertinimo standartus. Paskutinė greičio stadija – sustojimas. Teleportacija jau kitas procesas. Kai viskas bus, nieko nebereiks? Net ir atsiradus teleportacijos galimybėms vargu ar progresas sustotų. Ribos yra tik tokios, kurias matome, o potencialo ribų matyti neįmanoma.

– Kada svarbiausia išlaikyti atstumą?
– Vairuojant, boksuojantis, kepant viščiuką keptuvėje ir pykstant. O iš tiesų atstumas sveika – tik jeigu ne priverstinis.

– Talentas ar įdirbis? O gal čia tik gijos?
– Talentas ir įdirbis. Gijos čia niekuo dėtos. Prie progos paaiškinsiu.

– Esi savamokslis ar uolus mokinys?
– Esu uolus savamokslis. Tai priklauso nuo analitinių gebėjimų. Pats sau tėvas daug metų.

– Kuo žavi ši erdvė?
– Apimtimis ir ribų nebuvimu. Rizikos kriterijai ir atsidavimo vertės, jų kitimas. Stiprus vertinimas.

– O kuo skaudi?
– Praradimai. Kai kurių nesupratimas sau, vadinasi – kitam. Per daug melo. Per daug netikro pasitikėjimo.

– Sugrįšim?
– Aš visada čia. Už visus kalbėti neprasminga. Tačiau neatmetu kelionių laiku, savęs tobulinimo, laikinų pasitraukimų.

– Jei taip, ką rasim?
– Tikrai ne tai, ką palikom.

– Kodėl siela kenčia nesveikame kūne?
– Jeigu nesveikas kūnas, vadinasi priimta labai daug netinkamų fiziologinių praktinių sprendimų. Mityba, veiklos, laisvalaikis, prieinamiausi pasirinkimai ir netinkamas bendravimas (dažnai net su pačiu savim, manant, jog kūnas ir siela du atskiri momentai). Tai tiesioginiai kriterijai, įtakojantys dvasinius pasirinkimus. Gaila, sielą didžiąją savo dalį pasiekia per kūną. Jeigu jis stabilus ir sveikas, jis tik pagalbininkas pildant dvasinius užmojus. Kitu atveju kūnas gali patapti našta, priežastimi nesipildančių tikslų ir pūvančios sielos padariniu, jeigu jis silpnas ar jį kamuoja ligos. Visa tai siejama su viešu savijautos ir pasiekimų bendrumu, kuriuos galima paviešinti ar jais dalintis bendruomenėje, tačiau esant atsiskyrimui ir kitokiam dvasiniam vertinimui, siela pasiekia tolimesnes ir labiau neįtikėtinas erdves, neapsiribodama kūnu (pvz. medituojant). Tačiau tai nėra visuotinis standartas.

– Ar galima suprasti nežinant?
– Taip. Galima jausti ir neturėti tikslių apibrėžimų dėl įgūdžių, patirties ir kryptingumo stokos. Dažniausiai tai nekeičia vidinio suvokimo, todėl pasirenkamas tinkamas sprendimas.

– O ką, jeigu jau turime atsakymus? O ką, jeigu nereginčių kiekis mus pačius dažnai smukdo ir verčia abejoti?
– Visada turėjome atsakymus, nes tikriausiai visi taip gyvenome ir save ugdėme, kad turėtume juos, bent jau ta stiprioji ir potencialioji dalis. Mano ugdyme kitu atveju tai reikštų pralaimėjimą, pasidavimą, silpnumą. Tu teisus, yra tokia prielaida, jog rimčiausi klaidinami ir jie abejoja, o kvailiausi daro skubotus sprendimus ir apsimeta rimtais. „Kvailą ir bažnyčioje muša“. Todėl linkiu rimties ir susikaupimo turintiems atsakymus ir karčios patirties neregintiems.

Kitus interviu ir naujausią žurnalo numerį rasite http://yomango.lt/
Daugiau Darkest Sun kūrybos rasite https://soundcloud.com/retroplay89

Radote klaidą? Atsiųskite mums pataisytą tekstą spauskite čia ir padėkite padaryt hip-hop.lt geresniu.

Straipsnis Renginys Lyrika Klipas

Pateikie naujieną, vaizdo klipą, lyriką, ar renginį - pasirinkdami auksčiau

Taipogi skaityk

Nemokamos šokių pamokos vasarojančiam Vilniuj nuo Skillz

Vasarą, kai dauguma ugdymo ir laisvalaikio centrų atostogauja, užsiėmimų pasiūla vaikams bei suaugusiems ne tokia …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Current day month ye@r *