Svaras: aš pats sau subkultūra (Yomango interviu)

2_matas_astrauskas_svaras
Svaras. Mato Astrausko nuotrauka

Lietuviško hip-hop‘o subkultūra žavi, nes ji neturi sienų. Repo atlikėjai jų nestato, nebent griauna. Šį kartą pažvelkime į juos ne kaip į reperius, o kaip į mūsų pasaulį įdėmiai stebinčius žmones ir turinčius kažką svarbaus pasakyti likusiems. Interviu iš YMNG pirmojo numerio rubrikos „Betono džiunglės be karalių“ – kurioje trys šių laikų poetai: Karoona (Klaipėda), Micro One (Panevėžys) ir Svaras (Vilnius). Pirmasis Svaro interviu.

– Esi gatvės vaikas?
– Niekas toks nėra, jeigu kalbėti tiesiogine prasme, nes pagimdyti gatvėje neišgyveno. Jeigu kalbant apie tai, ką aš labiausiai mėgstu, kur mano širdis, tai taip – aš gatvės vaikas. Tiek paauglystėje, tiek dabar mane geriausi jausmai aplanko būnant gatvėje ir ypač vakarėjant.

– Ko tave ji išmokino?
– Gatvė – tai, kas už namų, mokyklos ar darbo durų. Kas esu šiandien, iš ko sulipdytas ir į ką pavirto mano gyvenimo patirtis, tai apie 65% davė įvairūs gatvės reikalai. Gatvė mane mokino ir ruošė gyvenimui. Ji davė daug, nes tai realus prisilietimas prie realaus gyvenimo. Ji mane išmokino repuoti, išmokino tų vertybių, kurias nešiojuosi savyje, išmokė kovoti, vertinti, mylėti ir džiaugtis. Ji man davė gerumo, žmogiškumo, pagalbos ir draugystės supratimą. Ne visiems gatvės tiek visko atveria. Tai priklauso nuo laiko, kurį ten praleidi. Esu šioks toks suaugėlis, taigi mano patirtis yra didesnė. Ji nebūtinai mano asmeninė: kitų žmonių gyvenimai, pasakojimai, mano matymas kas vyksta su jais irgi yra tam tikra patirtis, kurią priimu, iš kurios mokausi.

– Vienus gatvė pražudo, o kaip tau pavyko ją prisijaukinti?
– Dar nedėkime taško. Išvadas bus galima daryti kai iškeliausiu į amžinosios medžioklės plotus. Niekas nežino ar aš pats gatvėje nebūsiu pražudytas. Kol kas gyvenime man dažniausiai sekėsi. Esu įsitikinęs, kad viską sprendžia akimirkos, kurios mus pasiekia tam tikru laiku. Tuomet privalome priimti greitus sprendimus ir nuo jų pasirinkimo priklauso kaip viskas rieda toliau. Turėjau visas galimybes šį vakarą nebesėdėti kartu su jumis.

Jau mokykloje galėjau pasukti kokiais keturiais keliais, vedančiais į visišką dugną, bet turėjau ir panašiai tiek kelių, kuriais galėjau eiti toliau ir daryti kažką prasmingo. Tuomet aplink mane buvo žmonės, kuriems aš buvau niekas ir jie man per daug nereiškė, bet jų galioje buvo spręsti tam tikrus likimo momentus. Kažkodėl būtent jie lygioje vietoje mane stumtelėjo link šviesos, o ne link tamsos. Būdamas paaugliu, aplinkinį pasaulį mačiau kaip džiungles, kaip žvėrį, jutau, kad už save pastoviai turi kovoti, niekas tavęs čia per daug nemėgsta, nenori ir nelaukia. Tik tie žmonės parodė visiškai kitą pasaulį. Atvėręs akis, pradėjau mažais žingsniais eiti link to, ką veikiu dabar.

– Kas tave motyvuoja?
– Smalsumas. Esu gyvenimo stebėtojas. Visi paaugliai brandos krizės metu užduoda sau tuos pačius klausimus: „Kas aš?; Kodėl aš?; Kodėl pasaulis neteisingas?; Ką daryti, kad mane pastebėtų?; Ką nuveikti reikšmingo gyvenime?“. Po tam tikrų nutikimų, užduodavau sau klausimus – „Kodėl žmonės vienokių ar kitokių aplinkybių vedini priima vienokius ar kitokius sprendimus?; „Kodėl žmonės nekenčia vienas kito?; Kodėl myli vienas kitą?“. Stebėdavau visuomenę ir kai viskas manyje susigulėjo, pradėjau rašyti dainas. Pirma pradėjau groti pankroko grupėje „Depresija“, po to mano gyvenime atsirado repas. Jis man tapo geriausia saviraiškos forma, leidžianti groti muziką, pažinti žmones ir dalinai save. Repas leidžia patenkinti mano amžiną socialinį smalsumą, kurio visą laiką esu pilnas ir negaliu atsikratyti. Pagal būdą esu vienišius, man patinka būti vienam, bet kai išeinu į žmones, man pasidaro smalsu žiūrėti kaip jie gyvena.

– O dėl ko svyra rankos?
– Dėl kvailystės ir kvailų žmonių. Laikas nuo laiko rankos privalo svirti, nes žmonės ne robotai. Jie negali gyventi viena emocija. Man irgi būna pikta, man nesiseka, kas nors neišeina. Pavyzdžiui, tris kartus pamirštu vieną ir tą patį dalyką ir pykstu ant savęs, kad esu visiškas nevykėlis ir tuomet man svyra rankos. Ypač erzina bukas kvailumas ir dėl to svyra rankos, bet kiek vėliau mane tas bukas kvailumas smarkiai motyvuoja. Mane labai veikia neteisybė, kurią vykdo kažkokios jėgos struktūros, prieš kurias pasipriešinti beveik neįmanoma. Yra nebent maži keliai, kuriais gali pareikšti savo nuomonę, nors tai gali ir nieko nepakeisti. Gali bent parodyti, kad su tuo nesutinki.

Labai mėgstu filmus ir knygas, kurių herojai būna neteisingai apkaltinti. Tada galvoji, kaip žmogus apsigins, kai yra tokios sąlygos? Tai mane siutina, apima bejėgystė. Tas pats ir gyvenime – yra tekę ne kartą matyti neteisingus apkaltinimus, nebūtinai kriminalinius, o elementariose draugystėse, santykiuose. Būna tokių situacijų, kai negali įrodyti savo tiesos, nors žinai kad yra ne taip.

Pavyzdžiui, kai „G&G Sindikatas“ išleido pirmą albumą „Tavo sielos vagiz“. Tai buvo underground‘as (pogrindis – red. past.), viskas buvo gerai, tačiau antrąjį išleidome „Bomba Records“ įrašų studijoje, kuri buvo priskiriama mainstream‘ui (masinė kultūra – red. past.). Tada mus supantys žmonės sakė, jog nuo šiol būsime kaip „Kastaneda“ ar „ŽAS“, pradėsime dainuoti su „Mango“ ir „Pikaso“… Žinojau, kad taip nėra ir nebus, bet negalėjau to įrodyti. Vienintelis dalykas, kuris gali padėti yra laikas. Per laiką žmonės pamatė, kad niekas nepasikeitė, kad kaip grojom teisingą repą, taip grojam. Mane labai džiugina, kad grojame didžiuosiuose festivaliuose, bet lygiai taip pat visai neseniai grojome pankroko ir alternatyviosios muzikos festivalyje „Vilniaus gatvės“ bei metalistų klubo atidaryme. Vadinasi, viskas yra gerai. Reikėjo tik laiko, kad išgyventi tą laikotarpį sukandus dantis, artimiausiems žmonėms badant pirštais ir apšaukiant tuo, kuo neesi ir tikrai žinai, kad nebūsi.

Fotodiena.lt nuotr. Fotodiena.lt nuotr. Fotodiena.lt nuotr. Fotodiena.lt nuotr. Mato Astrausko nuotr. – Ko trūksta ir ko netrūksta Lietuvai?
– Kaip ir visoms pasaulio šalims, trūksta gerų žmonių. Šalims, kaip ir žmonėms, trūksta meilės. Jos yra, bet meilės niekada nebus per daug. Kuo daugiau meilės pasėsime į Lietuvos žemę, tuo visiems jos žmonėms bus geriau gyventi. Lietuva gyvena kiekviename iš mūsų. Tai kaip korys iš 2,5 milijonų langelių ir kiekvienas tas langelis yra labai svarbus. Nelaikau Lietuvos vien atrėžtu žemės gabalu su teritorine siena. Manau, kad tai žmonių mintys, darbai, poelgiai. Nebūtinai piliečių, tačiau ir šiaip čia gyvenančių. Visi šie žmonės ir kuria Lietuvą, kuri išauš iš ryto.

– Kas tave šiais laikais stebina?
– Tai, kad žmonės niekada iš esmės nesikeičia. Ar XVI ar XXI amžiuje, mano akimis žvelgiant, žmonės išlieka tokie patys. Gyvenimų formos, išraiškos keičiasi, bet žmonių mąstymas, santykiai, sprendimai, meilės ideališkumas, kvailystės – tai mus lydi visuomet ir visą laiką viskas yra vienodai. Saugausi, kad su amžiumi nesuragėčiau ir netapčiau visažiniu senuku, kuriam nesinori klausytis kas vyksta pasaulyje, nes jis viską puikiai žino. Stengiuosi savyje saugoti vaiką. Stebiuosi parodytu fokusu arba pamatęs ledo ritulį žaidžiantį dvejų metų vaiką. Gyvenime matau daug įvairių dalykų, kurie nesiliauja stebinę. Pagal tai ar pasaulis vis dar stebina, sprendžiu apie savo vidinę būklę ir tada darau tam tikras išvadas, kaip tvarkytis gyvenimą.

– Emigracija – išeitis ar rankų nuleidimas?
– Ji egzistavo visais laikais, tik dabar žmonės turi mažiau kliūčių pasaulyje ieškoti savo laimės ir tai normalu. Daugelis mano draugų po kelerių metų grįžo namo. Net ir tie, kurie sakė, jog išvažiuoja visam laikui. Kas mes tokie, kad uždraustumėme ieškoti laimės tam, kuriam atrodo, kad kitur yra geriau? Tai, ką mes jam pasakosime, rašysime ar rodysime – nieko neverta, palyginus su tuo, ką jis patirs išvažiavęs. Tik jis pats nuspręs kur jam geriau. Pavyzdžiui, jeigu žmogus sugalvoja išvykti į Naująją Zelandiją, kaip mes galim jam uždrausti, jeigu ten gyvena jo meilė? Ir jeigu lietuvis gyvena užsienyje, jokiu būdu nereiškia, kad jis nemyli Lietuvos, kad išspjaus gimtą kalbą. Dažnu atveju jie dar daugiau eskaluoja Lietuvą, švenčia tradicines šventes ir t.t. Tiesiog ten juos nubloškė likimas. Emigracija yra tam tikras nuotykis gyvenime – žmogus nuvažiuoja ir nusprendžia kaip daryti. Užsienio lietuviai pačiai Lietuvai labai daug duoda ją reprezentuodami. Jeigu jie padorūs ir kultūringi, vietiniams sudaro teigiamą nuomonę apie mūsų kraštą.

– Vieni didžiuojasi savo gimtine, o kiti jos gėdijasi. Ką tai pasako apie žmogų?
– Bet ko

fotodiena.lt nuotrauka. Svaras
fotodiena.lt nuotrauka. Svaras

slėpimas savyje yra kompleksas. Kartais žmogus jį laiko viduje, o kartais mėgina išgyvendinti. Aišku, būna įvairių situacijų gyvenime. Pavyzdžiui, kai vaikai gėdijasi savo tėvų ar artimųjų, kurie yra ką nors pridarę. Galima suprasti tokią situaciją, bet gėdytis savo šaknų… Nežinau kodėl galima tai daryti. Kadangi aš toks nesu, nežinau ko vedinas žmogus galėtų išsirauti savo žemės ženklą iš širdies ir bandyti apsimesti tuo, kuo jis nėra. Jis vis tiek save turi iš kažko kildinti. Laikau tai kompleksu, su kuriuo žmogus nesusitvarko. Būti svetimu reiškia žiauriai sudėtingą gyvenimą ir rimtą karmos baudą.

– Ar svarbu reprezentuoti savo gimtą kraštą?
– Kiekvienas turi priimti sprendimą pats. Asmeninis santykis su tėvyne yra tokie patys santykiai kaip su savo mergina arba žmona. Tai yra labai intymi linija, kurią jauti tik tu ir jinai. Gali deklaruoti ką nori, bet viduje esi vienintelis žmogus, kuris žino tiesą. Savęs neapgausi. Tas jausmas yra svarbiausias, o reprezentuoti yra labai gražu, bet ne kiekvienas tai drįsta, ne kiekvienas tai gali ar supranta. Manyčiau, kad pirma reikėtų galvoti ne apie šalies reprezentaciją, o apie save – koks esi žmogus, kaip elgiesi, ką tu darai. Kaip antrinis veiksmas, jis ir reprezentuoja tave kaip kažko atstovą.

– Autobusuose žmonės sėdi po vieną, nors galėtų prisėsti šalia vieni kitų ir pabendrauti. Nemanai, jog tai susiję su žmonių susvetimėjimu vieni kitiems?
– Nenorėčiau, kad kiekvienas pamatęs tuščią autobusą, kuriame važiuoju, sėstų prie manęs. Esame šiaurinė tauta, pas mus mažiau saulės ir galbūt mūsų kraujyje nėra tiek laimės molekulių. Draugiškumo ir šypsenų gatvėse nėra tiek daug, nors tikrai neesame nedraugiška tauta. Tarkime, skandinavai yra žymiai šaltesni vieni kitiems, negu kad mes. Visuomenės sociumo kokybės rodiklis priklauso nuo šypsenų skaičiaus gatvėse. Kuo žmonės laisvesni, tuo jie drąsiau bendrauja ir prieina vienas prie kito. Tai labiau vakarietiška kultūra, tačiau ir ji turi neigiamų savybių. Kartais to laisvumo būna tiek, kad kitiems žmonėms tai pradeda nepatikti. Jeigu susidaro toks modelis, kad visi prie bet ko eina ir bet ką daro, tai norintys pabūti vieni, jaučiasi nepatogiai, kad jie nebendrauja. Pakaktų, kad autobuse sėdintys žmonės po vieną, vieni kitiems nusišypsotų. Akys yra sielos veidrodis – gali pamatyti kaip į tave žmogus žiūri: draugiškai, piktai, abejingai ar susirūpinęs… Užtektų, kad akys žiūrėtų giedrai. Man patinka eiti gatve ir sveikintis su nepažįstamais žmonėmis. Iš pažiūros toks pasisveikinimas nieko neduoda, bet iš tikro tai pakelia nuotaiką ir palieka pliūpsnį gerų emocijų.

– Dauguma draugus keičia kaip kojines. Kas užmuša draugystę?
– Labai sudėtinga sąvoka, kas yra draugas. Vieni sako, kad tikrų draugų turi būti mažai ir jiems galima išpasakoti viską. Jeigu taip, tai aš niekada neturėjau draugų. Man niekada nereikėjo peties, ant kurio galėčiau išsiverkti. Veikiausiai draugai yra tas žmonių būrelis, kuriuos dažnai matai ir kai apie juos pagalvoji pirmiausia turėdamas laisvo laiko. Draugystę užmuša egoizmas – naudos sau ieškojimas. Turiu posakį, kad svarbiausia pasaulyje yra kantrybė ir dalintis. Taigi, kai nėra kantrybės ir dalinimosi, draugystė miršta. Su draugu reikia mokėti rasti kompromisą kai skiriasi nuomonės, išlaukti sunkius momentus, padėti kai jam nelengva.

– Jeigu galėtum pasirinkti tris daiktus į negyvenamą salą, kurių neimtum?
– Plaukų feno, mikrobangų krosnelės ir pinigų.

Matas Astrauskas nuotrauka, Svaras
Matas Astrauskas nuotrauka, Svaras

– Išvardink penkis į galvą šovusius žinomus žmones, su kuriais norėtum pabendrauti.
– Su Bruce Lee, su žmogumi, kuris sugalvojo pastatyti piramides, su žmogumi, kuris sukūrė Actekų kalendorių, su dinamito išradėju Alfredu Nobeliu ir su antruoju žmogumi, išsilaipinusiu Mėnulyje – Bazu Oldrinu. Jeigu rytoj paklausite to paties, tie žmonės gali būti jau kitokie.

– Kas yra repo oldschool‘as, kokia jo vertė ir ar verta į tai remtis?
– Daugelis kalbėdami apie repo oldschool‘ą, įvardina 90-ųjų „aukso periodą“: „Wu-Tang“, „Cypress Hill“ ir panašiai, nors repas prasidėjo dar anksčiau – „Afrika Bambaataa“, DJ „Kool Herc“ ir t.t. Pati repo pradžia man nepatinka. Tai tik primityvūs ritmai ir didžėjų skiemenavimai. „Aukso periodas“ sudarė stuburinę srovę, į kurią iki šiol remiasi repo judėjimas. Su kiekviena nauja banga atsiranda naujų stilių atšakų, tačiau jos egzistuoja tik apie pora metų. Atsiranda vis naujesnių eksperimentų, žmogus vis ieško naujų būdų, kad galėtų išsiskirti iš visų kitų ir parodytų savo unikalumą. Bet visada išlieka tas senas geras oldschool‘as, kuris grojamas ir šiandien. Prie visų „Lil Wayne“ ir kitų madingų srovių, po šiai dienai beveik visose šalyse yra atlikėjų ir grupių, grojančių seną 90-ųjų repo stilių. Jis išlieka visą laiką. Jis kaip brasta per upę – gali remtis į tą stilių. Jeigu nesiremi juo, vadinasi tu nieko nebeturi bendro su hip-hop‘o kultūra. Eksperimentuoti yra gerai ir normalu, bet turi remtis į šaknis, kurios yra pagrindas. Jeigu to nedarai, galbūt tiesiog groji kitą muzikos stilių.

– Ar pop kultūra šiandien neprikišo nagų prie oldschool‘o?
– Pop kultūra visą laiką prikiša nagus. Jeigu oldschool‘e atsiranda nauja srovė, tai masinė kultūra visada į tai sureaguoja. Jeigu ji negali pasiimti tų žmonių, kurie yra tokie, tai kuria savo surogatus, kad darytų atitikmenis (pvz. „50 cent“ ar „Pitbull“). Kad galėčiau vertinti taip, kaip man patinka, muziką nustojau skirstyti į komercinę ar nekomercinę. Gyvenime dabar turiu vieną – patinka arba ne. Popsui visada reikia lentynėlių, o underground‘as rėkia, kad nori būti unikalus ir nenori būti uždėtas su štampuku, bet pats reikalauja tos ribos ir atsiskyrimo nuo pop kultūros. Niekada taip ir nesupratau kur yra ta riba.

Gali būti metalo grupė, grojanti griežtą trash metalą, kuri staiga įrašo labai melodingą, lėtą dainą. Tarkim, tą dainą pradeda groti radijo stotys. Pavyzdžiui, „Metallica – Nothing Else Matters“. Tai jie buvo underground‘as, bet ta daina mainstream‘as? Tokios diskusijos sukelia klausimus, kurie man atrodo visiškai nereikalingi ir gaišti laiką, įsivardijant kas yra kas, mano akimis yra nebesvarbu.

Etiketės „underground‘as“ ar „mainstreamas“ paauglystės metu yra kaip vėliava, kuri yra nešama. Vėliau ją pakeičia kitos, kurios yra kur kas didesnės ir svarbesnės. Jos jau rodo ne apie išorinę žmogaus poziciją, o apie vidinę. Didžiuojuosi, kad „G&G Sindikatas“ yra ir mainstream’as, ir underground’as tuo pačiu. Grojame ir pop scenoje, ir underground‘o renginiuose, bet muzikoje išsaugome tas pačias vertybes. Tai įrodo, kad tos ribos netgi nėra.

– Ar šiuo metu priskiri save kokiai nors subkultūrai?
Galiu įsivardinti save žmogumi, kuris repuoja, bet manyje yra likę be galo daug vertybių iš laikų kai pankavau ir daug jų perėjo į repą, nes jos panašios. Kai kyla tokie klausimai, apima beprasmybė, tad jų sau nebeužduodu. Nesvarbu į kokią lentynėlę aš padėtas, tiesiog turiu pakankamai didelį pasitikėjimą savimi, pakankamai didelę patirtį, kad nebijočiau būti kažkam nepriskirtas.

Įsivaizduokite – jaunas žmogus susižavi repu. Pirmiausia, ką jis daro pradžioje tai rengiasi plačiais drabužiais – rūpinasi savo išvaizda vien tam, kad likęs pasaulis suvoktų, jog jis reperis ir jį taip priimtų. Jis repuoja apie žolę, kurios niekada nerūkė, apie gatves ir t.t. Aš nepašiepiu, tik noriu pasakyti, kad jaunas žmogus nori būti kažkam priskiriamas. Bėgant laikui, jeigu jis išlieka subkultūroje, pradeda atsisakyti jos pradinių įvaizdžio detalių. Jis gali netgi nebenešioti plačių drabužių. Pats juos nešioju iki šiol, nes niekada gyvenime nemėgau kai į mane trinasi drabužiai. Net jeigu nerepuočiau, juos nešiočiau. Pažįstu metalistus, kurie vaikšto su siaurais džinsais, be ilgų plaukų ir su paprastomis striukėmis, nors jie daug metų klauso tik metalą ir labai jį myli. Toks supratimas ateina tuomet, kai suvoki, jog svarbiausia kaip tu mąstai ir kaip gyveni.

Aš manau, kad subkultūrai priklausau iš esmės, kokia ji bebūtų, o masinė kultūra, kuri mažai gilinasi ir stengiasi kuo laimingiau nugyventi gyvenimą, laimę pagrindžia išoriniais dalykais. Esu iš tų, kurie pasižymi tuo, kuo ir visos subkultūros. Tai yra žmonės, kurie gilinasi į vidinius dalykus ir kuriems tai suteikia laimę. Be abejo, išorinių irgi reikia, tiesiog prioritetą skiriu ne jiems.

Fotodiena nuotrauka. Svaras
Fotodiena nuotrauka. Svaras

– Kai kuriems hip-hop’as asocijuojasi su marihuana ir turtų kultu. Kas dėl to kaltas?
– Ši asociacija yra masinės kultūros zonoje. Taip hip-hop’as jai ir asocijuojasi: džipai, ginklai, nuogos moterys ir žolė. Kas gilinasi, puikiai suvokia, kad narkotikai yra asmeninis reikalas ir nepriskiriamas jokiai subkultūrai. Begalė žmonių nieko nevartoja, tačiau skleidžia savo kūrybą. Tokios asociacijos yra nieko vertos. Subkultūra yra gilesni vidiniai procesai, kurie tave domina, o ne masinės kultūros sukurtos klaidingos asociacijos. Stereotipus sukūrė televizija, radijas ir t.t. Pop reperiai nesigilina savo muzikos tekstuose į didžiąsias prasmes ir gelmes. Jie tik slysta paviršiumi vardan to dolerio, kurį gali uždirbti savo eiline daina. Kiekvienas besidomintis gali išvardinti ne vieną grupę, kurios labai daug laiko praleidžia prie savo tekstų. Tokių atlikėjų yra begalė, tik jų taip dažnai nerodo per televizorių ar negroja per radiją. Tie kas domisi, gali juos atrasti.

– Ar gyvenimo kokybė priklauso nuo klausomos muzikos kokybės?
– Nebūtinai. Yra žmonių, kurie gyvena kokybišką gyvenimą nesureikšmindami muzikos. Yra žmonės, kurie susiję su muzikos kūryba arba mėgsta klausyti brandžią kūrybą ir yra tie, kuriems muzika tėra fonas prie to, ką gyvenime veikia. Vieniems tai reikalinga kasdien, o kitiems tai tik prieskonis, kurio į maistą galima ir nedėti.

– Merginos su aukštakulniais repo koncertų priekinėse eilėse – sveikas reiškinys šiai muzikai ar ne?
– Ne man spręsti apie merginų madas. Geriau nelįskim į jų spintas, nes gausim iš to pačio aukštakulnio per galvą. Man jos netrukdo. Apie žmones sprendžiu ne iš išvaizdos, o pagal pomėgius. Nekalbu apie situaciją, kai taip apsirengia dvylikametė. Jeigu mergina su aukštakulniais ateina į koncertą ir aš matau kaip ji dainuoja visas mano dainas kartu su manimi, man visiškai nesvarbu kaip ji apsirengusi. Tai yra mano žmogus, jis man svarbus ir dėl tokių aš gyvenu.

Beje, jos visada būdavo. Kai dalyvaudavau pankroko koncertuose kaip klausytojas, vienas liūdniausių mano prisiminimų buvo kai nuo mano odinės striukės ant žemės nukrito ženkliukas. Buvau pirmoje eilėje. Pasilenkiau jį pakelti ir tuo metu mergina per mano nugarą su aukštakulniais užlipo ant scenos. Gavau lyg peilį į nugarą.

– Ar skiauterė ir plačios kelnės skleidžia tas pačias idėjas?
– Galbūt nėra visiškai tos pačios idėjos, bet tam tikra dalimi yra labai panašu. Popse daugiau fantastikos ir išgalvotų dalykų, o pankrokas ir hip-hop’as išsiskiria kaip dvi pagrindinės socialinio protesto muzikos. Jos apie nepagražintą tikrovę, apie realybę. Šie du muzikos žanrai yra kilę iš labai panašių situacijų. Repas kilo juodaodžių kvartaluose ir įsiliejo į baltaodžių kvartalus, o pankrokas gimė vidutinio socialinio sluoksnio tik baltųjų kvartaluose. Esmė, kad jų žinutė visuomet buvo ta pati – „Ateinu į pasaulį, po to įžengiu į suaugusiųjų pasaulį ir matau, kad realybė man siūlo vieną arba kelis kelius, kurie manęs visiškai netenkina, nenoriu eiti tuo keliu, noriu kurti savo pasaulį ir gyvendinti savo svajones, todėl dėl to protestuoju. Jūs ir gyvenkit tokį gyvenimą, o aš tik noriu eiti savo keliu”. Tiek repas, tiek pankrokas eina per tokią prizmę. Labai gražu žiūrėti kuomet groja reperiai ir pankai viename koncerte – grupės keičiasi, matai kitą formą, bet tą patį kontekstą. Lyg traukinys – važiuoja taip pat, tik skirtingais graffiti išpaišyti jo vagonai.

– Kokia yra prieš sistemą maištaujančio kūrėjo misija ir kur jos riba?
– Drąsu ir naivu būtų save laikyti žmogumi, kuris išsikėlė sau misiją sugriauti sistemą ir įsivardijo save kaip didįjį griovėją. Aišku, galima tuo užsiimti, bet dažniausiai didžiausias rezultatas pasiekiamas kai nesistengi to specialiai daryti. Tiesiog tiki tam tikrais dalykais, kurie nepriimtini didžiajai visuomenės daliai, kuri vadovaujasi kitomis vertybėmis, o tu nepripažįsti jų ir gyveni kitaip. Turi pakankamai charizmos, išsilavinimo ir proto, gabumų ir gebėjimų pateikti tai taip, kad kai kurie žmonės paklausę ar paskaitę tavo kūrinių, sako: „O, geras, aš irgi taip manau, gal jis ir teisus“. Paradoksas – daugelis žmonių sutinka, kad vartotojiška visuomenė blogai, kad klesti susvetimėjimas. Jie linksi galvomis, bet mažai ką keičia.

Kitą dieną vėl einame į bankus, imame paskolas ir gyvenimas verda taip pat. Tai yra normalu ir aš save laikau žmogumi, kuris nekariauja prieš sistemą, o tiesiog daugeliu klausimu turiu kitokią nuomonę, negu kad priimta sistemoje ir ją išsakau. Manęs nedomina karo baigtis, man įdomus procesas. Man įdomu bandyti, daryti. Nenoriu praeiti pro šalį, nes galbūt gyvenu vieną kartą, o jeigu ne vieną, tai neprisiminsiu šito gyvenimo. Noriu iš jo pasiimti viską, ką jis gali duoti.

Turime suprasti, kad sistema negyvena bankuose ar valdžiose. Ji gyvena kiekviename iš mūsų – viduje visi turime vyriausybę, banką, norfą, maximą, panką ir naktinį graffiti paišytoją. Toks mažytis socialinis modelis kasdien vyksta kiekviename iš mūsų ir savo gyvenimu parodome, kas mumyse laimi. Kai laimi tikrosios vertybės, tada gyvename visai kitokį išorinį gyvenimą. Nesvarbu ar pakeisi sistemą, ar ne. Galbūt tu būsi toks vienas tarp milijono, bet jeigu drįsi neiti koją į koją su primestais dalykais, tai bus didžiulis dalykas. Esu įsitikinęs, kad tokių žmonių nebūna po vieną. Jų visada daugiau, dėl to juk subkultūros ir gyvos.

– Ar miegantis protas gimdo pabaisas?
– Tai yra nenuspėjamas faktorius. Jis gali pagimdyti pabaisą, gali ir genijų. Kartais tarp jų nėra skirtumo. Kartais genijus tam tikruose dalykuose yra pabaisa. Žmogus, išradęs atominę bombą yra puikus pavyzdys. Galbūt atradęs atomą jis turėjo visai kitų tikslų, tačiau kažkas juo pasinaudojo. Kol protas miega, niekas niekada nieko nežino.

– Kaip išvengti mąstymo užsikirtimo?
– Nereikia jo vengti. Tai labai gera pamoka, kurią būtina išmokti ir ne vieną kartą. Tai svarbu vidiniam augimo procesui. Būtina supykti ant savęs, susitarti su savimi, išmokti perlipti per save. Geriausiai moko asmeninė patirtis – kol neįkiši pirštų į elektros tinklą, tol savo kailiu nesužinosi pasekmių.

Vieni maudosi dėmesyje, o kiti nuo jo slepiasi. Kokius įžvelgi skirtumus tarp šių žmonių?
– Visiems reikia dėmesio, tik vieni jį pasiima išoriškai, o tie, kurie slepiasi, jį pasiima kitaip. Jie vis tiek gyvenime kažką veikia ir per kažkur kitur gauna savo dozę. Užsidaręs rašytojas, gyvenantis vienas, niekada neišeina į gatvę, nes rašo knygą. Paskui tą jo knygą skaito begalės žmonių ir jis žino, koks buvo išleistas tiražas. Dėmesys iš kažkur pas kiekvieną ateina, o keliai priklauso nuo vidinių charakterio savybių.

– Kas ugdo kūrybinio kolektyvo ištvermę ir vienybę?
– Pagrindinė sąlyga – gebėjimas daryti kompromisą. „G&G Sindikatas“ neiširo jau 20 metų. Kiek dar galite parodyti tokių grupių, grojusių be pertraukų? Jų labai mažai. Į galvą dabar šauna nebent „Rondo“. Kolektyvas išyra dėl nesugebėjimo sutarti tarpusavyje, dėl ideologinių dalykų, pinigų. Vienintelis dalykas, kuris saugo – truputėlį pristabdyti savo ego, daug kalbėtis ir išmokti rasti kompromisą. Jeigu pasidarome sau labai svarbūs, išeiname į solo.

– Žinoti kelią ir eiti juo – tas pats?
– Turėtų būti tas pats, tik niekas nežino kelio. Drąsūs ir naivūs tie, kurie sako, jog žino kelią. Jis gali keistis bet kurią akimirką. Yra momentai ir akimirkos, kurie nuo mūsų nepriklauso, bet jų metu priimti sprendimai gali pakeisti kelią. Taip pat ir įvykiai, aplinkybės. Keliai gali būti labai įvairūs – gali eiti autostrada, pramintu taku arba net pro brūzgynus, kur niekas iki šiol nėjo. Kiekvienas renkasi pagal savo skonį ir drąsą.

– Ko reikia vengti siekiant tikslų?
– Vidinio melo. Nereikia savęs apgaudinėti ir privesti prie kompromisų, kurie privers tave sau meluoti. Savęs neapgausi, tad geriau to vengti, nes toks melas gali nuvesti į didelę krizę ir prireiks daug laiko, kad atsigautum. Turi gyventi taip, kaip jauti.

 

Interviu autorius Yomango komanda –  www.yomango.lt . Žurnale rasite dar daugiau įdomių žmonių ir tekstų

Radote klaidą? Atsiųskite mums pataisytą tekstą spauskite čia ir padėkite padaryt hip-hop.lt geresniu.

Straipsnis Renginys Lyrika Klipas

Pateikie naujieną, vaizdo klipą, lyriką, ar renginį - pasirinkdami auksčiau

Taipogi skaityk

Willie Valo vaizdo klipe vaikų choras ir dinozaurai!

Šiemet debiutuojantis Hip Hop’o duetas pristato dar vieną kūrinį iš rudenį pasirodysiančio pirmojo savo albumo. …

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Current day month ye@r *